Žaliasis Lietuvos turtas

"Europos ritmu", 2009 / Nr.3(7)
Violeta Grigaliūnaitė

   Neveltui didžiuojamės, kad Lietuva yra itin žalias kraštas. Generalinės miškų urėdijos duomenimis, galime džiaugtis – miškų mūsų šalyje daugėja. Palyginkime: 1938 m. jie sudarė 21,8 proc. Lietuvos teritorijos, 1948 m. – tik 19,7 proc., 1983 m. – 27,9 proc., 1991 m. – 29,8 proc., o 2009 m. Lietuvos miškingumas siekia 32,8 proc.

Tikrosios vertės nežinome
   Tačiau kokia tikroji valstybinių miškų Lietuvoje vertė? Į šį klausimą šiandien tiksliai negalėtų atsakyti nei generalinis miškų urėdas, nei aplinkos ministras, nei joks kitas miškais itin besidomintis asmuo. Visi valstybiniai mūsų šalies miškai iki šiol nėra teisiškai įregistruoti viešajame registre. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas, valstybei nuosavybės teise priklausantis registruotinas turtas turi būti teisės aktų nustatyta tvarka registruojamas viešuosiuose registruose.
   Tokią būtinybę pabrėžė ir Valstybės kontrolė (VK), pateikdama savo 2007 m. ir 2008 m. išvadas dėl Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto apskaitos. Anot VK atstovų, siekiant užtikrinti efektyvų valstybės turto valdymą, pirmiausia reikalingas bendras valstybinis požiūris – siekti, kad valstybės turtas būtų tinkamai prižiūrimas ir apsaugotas. O tam būtina patikima informacija, kokiu turtu disponuoja valstybė, ir tik tada, kai bus žinoma viso valstybės turto būklė ir kiekine, ir vertine išraiška, bus galima valstybės turtą išmintingai naudoti, tinkamai jį apsaugoti nuo praradimų, išgauti maksimalų ekonominį efektą jį valdant.
   Tačiau VK, atlikusi valstybės institucijų ir įstaigų finansinius (teisėtumo) auditus, jau kelerius metus iš eilės nustato, kad ne visas valstybės institucijų ar įstaigų patikėjimo teise valdomas valstybės registruotinas turtas yra įregistruotas viešuosiuose registruose. Taip yra ir su miškais – kol kas ne visi valstybiniai miškai yra teisiškai įregistruoti.
   Apie tai, kad teisiškai įregistruoti visus valstybinius Lietuvos miškus įpareigoja įstatymai, kalba ir Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas. „Pagal galiojantį Civilinį kodeksą kiekvienas nekilnojamo turto objektas turi būti įregistruotas registre, tik įregistravę tiksliai žinosime, kiek valstybinio turto turime. Tai turėtų daryti valstybė, tačiau patikėjimo teise miškus valdančios miškų urėdijos registravimo ėmėsi savo iniciatyva ir tai yra labai sveikintina. Procesus stabdo tik lėšų stygius“, – įsitikinęs S. Staliūnas.

Registravimas pradėtas prieš kelerius metus
   Generalinės miškų urėdijos vadovai taip pat pritaria, kad visą valstybės turtą būtina kuo skubiau įregistruoti. Urėdijos valstybinius miškus pradėjo valdyti dar 1994 metais, tačiau ilgiau nei dešimtmetį teisiškai miškai neregistruoti. Tuo metu intensyviai vyko nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, ribos tarp valstybinės ir buvusiems savininkams grąžintinos žemės ne kartą perstumdytos. Šiek tiek tvarkos atsirado, kai 1997 m. Vyriausybė patvirtino valstybinės reikšmės miškų schemas, tačiau jos nebuvo visiškai tikslios, kadangi matavimai natūroje nebuvo atliekami, remtasi tuo metu turėta kartografine medžiaga.
   Valstybinių miškų teisinė registracija pradėta 2006 m., kai Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo kiekvienai urėdijai priskyrė miškus saugoti, prižiūrėti ir naudoti, o kartu miškininkus bei apskričių viršininkų administracijas įpareigojo atlikti valstybinės reikšmės miškų geodezinius matavimus, pažymėti juos natūroje.
   Anot generalinio miškų urėdo pavaduotojo Zdislovo Truskausko, 2006-2008 metais teisinė miškų registracija vyko itin sparčiai. „Miškų urėdijoms yra priskirta valdyti 1 mln. 52 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų, apskričių viršininkų administracijos jau yra patvirtinusios žemėtvarkos projektus 800 tūkst. ha miškų. Turint tuos projektus, daromi geodeziniai matavimai, žymima natūroje, atliekami kiti teisinei registracijai būtini veiksmai. Tad šiuo metu teisiškai esame įregistravę apie 40 proc. visų mūsų valdomų valstybinės reikšmės miškų, – sakė Z. Truskauskas. – Geodeziškai pamatuota ir paženklinta natūroje jau net 80 proc. valstybinių miškų, stringa tik teisinė registracija, nes apskričių viršininkai skundžia-si neturintys tam lėšų. Urėdijos teisinei registracijai jau yra skyrusios 22 mln. Lt. Iš biudžeto šiam procesui vienais metais buvome gavę 3, kitais – 10 mln. Lt. Šiems metams planuota skirti 40 mln. Lt, o tai būtų leidę teisiškai įregistruoti visus valstybinius Lietuvos miškus. Tačiau ekonominis sunkmetis padarė savo – iš planuotų 40 mln. Lt negavome nieko, tad kada baigsime teisinę registraciją sunku planuoti.“

Procesas įsibėgėjo
   Pradėjus geodezinius miškų matavimus išaiškėjo daugybė problemų, kurios kilo kaip tik dėl to, kad sklypai iki šiol nebuvo teisiškai įregistruoti. Padaugėjo darbo ir teismams, nes, gindami viešąjį interesą, prokurorai jau yra perdavę ne vieną bylą teismui dėl pažeistų valstybinių miškų ribų, įsiskverbimo į miškų teritoriją atkuriant nuosavybės teises privatiems savininkams.
   Šiuo metu Lietuvoje jau daugiau negu 10 miškų urėdijų yra praktiškai baigusios teisinės registracijos procesą. Viena tokių – Alytaus urėdija. Anot šios urėdijos urėdo Rimanto Prūsaičio, tai nebuvo lengvas procesas, kadangi jo eiga nepriklausė vien nuo miškininkų. „Kaip greitai atliksime teisinę valstybinių miškų registraciją, priklausė ir nuo apskričių administracijų darbo, žemės reformos ir jos sudėtingumo, žemės paklausos ir kainos. Mūsų urėdija viena mažiausių Lietuvoje, valdome apie 17 tūkst. ha miškų, tačiau nemanau, kad tai padėjo mums greičiau baigti teisinę registraciją, nes kaimynystėje turime panašaus dydžio urėdijų, kurios šį procesą dar tik pradeda“, – sakė Alytaus miškų urėdas, pridurdamas, kad jiems padėjo nebent tai, kad jų urėdija yra toliau nuo didžiųjų Lietuvos miestų, čia nėra vaizdingų ežerų pakrančių, tad sparčiau vyko žemės reformą.
   Tai, kad kai kurios urėdijos teisiškai įregistravusios vos nedidelę dalį valdomų valstybinės reikšmės miškų nulėmė ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys. Nors kai kurių urėdijų vadovai skundžiasi, kad negali atlikti teisinio miškų registravimo, nes apskričių viršininkai nėra patvirtinę žemėtvarkos projektų, tačiau pastebima, kad tų pačių apskričių urėdijose situacija kardinaliai skiriasi – vienos urėdijos jau baigė šį procesą, kitos – net neįpusėjo, o tai rodo, kad galbūt trūksta ir pačių urėdų aktyvumo, iniciatyvos.
   Teisinės registracijos nebuvimas stabdo ir kai kuriuos iš Europos Sąjungos fondų finansuojamus projektus, nes norint gauti paramą dažniausia būtina pateikti teisinius nuosavybės dokumentus, o kol visi miškai nėra įregistruoti, jų nėra. 2007-2013 m. iš ES Struktūrinių fondų Lietuvos miškams yra numatyta apie 900 mln. Lt, į nemažą jų dalį gali pretenduoti ir valstybinius miškus valdančios miškų urėdijos, norinčios plėsti miškų infrastruktūrą, rekreacinių vietų tinklą, veisti naujus miškus. Urėdus neramina ir tai, kad iki šiol už valstybės biudžeto lėšas rengtus žemėtvarkos projektus dabar turės finansuoti miškų urėdijos. Lietuvoje tebėra apie 200 tūkst. ha miškų, kuriems žemėtvarkos projektai nėra parengti, tad urėdijoms tai kainuos apie pusę milijono litų.

Nuostolių pridaro gaisrai
   Išlaidų kasmet miškų urėdijos turi ir dėl to, kad mūsų visų turtą - miškus - niokoja gaisrai. Su baime stebime per televiziją vaizdus iš gaisrų Graikijoje, Ispanijoje, JAV ar Australijoje ir džiaugiamės, kad mūsų šalyje tokių didelių nelaimių nenutinka. Tiesa, miškų gaisrų kasmet pasitaiko ir Lietuvoje, tačiau jų mastai gerokai mažesni, stengiantis išvengti jų keliamo pavojaus netenka evakuoti gyventojų. Tai įrodo, kad priešgaisrinė miškų apsauga mūsų šalyje gerai organizuota, gaisrai greitai pastebimi ir sėkmingai gesinami.
   Anot Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovų, miškų gesinimas - bendras jų ir miškininkų darbas, o gaisrų gesinimui miškuose vadovauja miškų urėdijos arba nacionalinio parko direkcijos paskirti atsakingi asmenys. Anot PAGD Operatyvaus valdymo valdybos Incidentų valdymo skyriaus viršininko Evaldo Tamašausko, dalyvaudami įvairiuose projektuose miškininkai yra įsigiję naujos technikos, įrangos ir priemonių, jų personalas yra apmokytas pagal ugniagesio gelbėtojo programą Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, turimos pajėgos dislokuojamos arčiau aptarnaujamų miškų zonų, o visa tai padeda operatyviai reaguoti, laiku atvykti į gaisrų židinių vietas ir sustabdyti gaisrų plitimą.

Tarp pirmaujančių Europoje
   Pagrindinis priešgaisrinės miškų apsaugos efektyvumą charakterizuojantis rodiklis – vidutinis gaisravietės plotas. Lietuvos miškininkai gali didžiuotis, kadangi šiuo klausimu esame Europos lyderiai – vidutinis gaisravietės plotas Lietuvoje yra 2-3 kartus mažesnis negu kitose Europos šalyse, dukart lenkiame kaimyninę Latviją. „Tai įrodo, kad mūsų priešgaisrinės apsaugos sistema yra operatyvi ir efektyvi. Pagal Lietuvos miškų įstatymą už visų Lietuvos miškų – tiek valstybinių, tiek ir privačių – priešgaisrinės apsaugos sistemos organizavimą yra atsakinga Generalinė miškų urėdija. Galbūt tai ir lemia, kad sistema veikia gerai. Juk svarbiausia gaisrą laiku pastebėti ir pradėti jį gesinti“, – sakė Z. Truskauskas.
   Visoje Lietuvoje šiuo metu yra 110 priešgaisrinių stebėjimo bokštų, kuriuose esant dideliam miškų gaisringumui šviesiuoju paros metu nuolat budi urėdijų darbuotojai, stebintys aplink plytinčius miškus. Tačiau, nors rezultatai ir geri, miškininkai pripažįsta, kad taip saugoti miškus nėra geriausia. Kaip tik dėl šios priežasties imtasi domėtis naujovėmis ir svarstyti galimybes jas diegti Lietuvos urėdijose.
   Atlikta studija parodė, kad Lietuvoje būtų efektyvu įdiegti naujas antžemines automatines miško gaisrų stebėjimo sistemas. Tokias sistemas Vokietija, Šveicarija naudoja jau dešimtmetį, jos populiarėja ir kitose šalyse. Šių sistemų pranašumas – bokštuose sumontuotos stebėjimo sistemos automatiškai užfiksuoja gaisro židinį, nustato jo koordinates ir praneša apie pavojų.

Svarstomos naujos galimybės
   Svarstydami galimybes keisti bokštuose budinčius žmones antžeminėmis automatinėmis miško gaisrų stebėjimo sistemomis miškininkai konsultavosi su Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) specialistais. Pastarieji dviejose VSAT užkardose: Bardinų (pasienyje su Rusija) ir Tribonių (pasienyje su Baltarusija), yra įdiegę Universalią sienos stebėjimo sistemą (UNISAS), kuriai padedant VSAT pareigūnai techninėmis priemonėmis bet kokiomis oro sąlygomis gali užfiksuoti valstybės sienos pažeidimus ir imtis būtinų veiksmų bet kuriuo paros metu.
   UNISAS, kurią sudaro įvairūs inžinieriniai įrenginiai ir telekomunikacijų tinklai, įrengta ir veikia labiausia pažeidžiamuose Lietuvos valstybės sienos ruožuose sausumoje, prie vidaus vandenų bei intensyviausiu judėjimu pasižyminčių sienos perėjimo punktų ir vietovėse, kurias reikia nuolat stebėti. Efektyvumas yra didelis – visas užkardos ruožas ištisai kontroliuojamas elektroninėmis priemonėmis.
   „Jei fiksuojamas kažkoks pažeidimas, informacija gauna reagavimo grupė, kuri kuo skubiau vyksta į įvykio vietą ir užkardo pažeidimą. Nebereikia kelių dešimčių kilometrų ruože patruliuoti pėsčiomis ar visureigiais. Taip taupomi ir žmogiškieji, ir techniniai ištekliai, viso ruožo kontrolė kur kas efektyvesnė, nes galima greičiau reaguoti į pokyčius“, – teigia VSAT atstovai.
   Kaip tik tokios naudos tikisi ir miškininkai. Ugniagesiai įsitikinę, kad nors dabartinė stebėjimo iš bokštų sistema yra pakankamai efektyvi, tačiau visas naujoves, kurios stiprina gaisrų prevenciją, jie vertina tik teigiamai.
   Daug teigiamų naujosios sistemos ypatumų mato ir Veisiejų miškų urėdas Zenius Želionis. Ši urėdija jau yra pasirengusi įdiegti savo teritorijoje antžeminę automatinę miško gaisrų stebėjimo sistemą. „Miškai bus stebimi akyliau. Šiuo metu tokiam darbui reikia daug darbo jėgos, o mažesnėse gyvenvietėse susiduriame su darbuotojų problema, neturime ką samdyti. Veisiejų urėdijoje yra keturi priešgaisriniai bokštai, tad vasarą reikalingi aštuoni darbuotojai. Be to, niekada negalime būti tikri, kad bokštuose budintys darbuotojai išties efektyviai dirbs. Naujoji sistema bus tikrai patikimesnė“, - sakė Veisiejų urėdas.
   Naujoji sistema Veisiejų miškų urėdijai kainuos apie 1 mln. 200 tūkst. Lt be PVM, tačiau net apie 80 proc. šios sumos skirs ES struktūriniai fondai. Planuojama, kad sistema bus įdiegta ir veikti pradės 2011 metų spalį.
   Tokias sistemas planuojama įdiegti 24 iš 42 šalies urėdijų, ten, kur didžiausia gaisrų tikimybė, lankosi daugiausia žmonių. Miškininkai prisipažįsta, kad prieš kelerius metus apie tokią sistemą net negalvojo, nes tuomet neturėjo tinkamos gaisrų gesinimo įrangos ir suprato, kad net ir laiku pastebėję gaisrą, negalės jo greitai užgesinti. Todėl pirmiausia imtasi atnaujinti turimą įrangą. Šiandien miškininkai jau turi 30 miškingoms vietovėms pritaikytų, itin didelio pravažumo priešgaisrinių automobilių su smulkialašeline vandens išpurškimo sistema. Tai padeda tinkamai gesinti gaisrus atokiausiuose miškų kampeliuose.
   Belieka sulaukti, kada Lietuvos žmonės taps tiek sąmoningi, kad gaisrų miškuose nebekels. „Tarkim, Skandinavijoje praktiškai nebūna žmonių sukeltų miškų gaisrų, o Lietuvoje net 96-97 proc. visų gaisrų priežastis - neatsakinga žmonių veikla. Neužgesinta nuorūka, numestas degtukas, paliktas laužas, deginama žolė - visa tai dažniausios miškų gaisrų priežastys. Gaisrų, kurie atneša didžiulius nuostolius, nors jų galėtų ir nebūti“, - įsitikinęs generalinio miškų urėdo pavaduotojas Z. Truskaukas.