Už anonimų slepiasi miškų verslo rykliai

2009 m. spalio 28 d., "Lietuvos rytas"

Vakaris DEKSNYS, LR korespondentas

   Pastaruoju metu sustiprėjo puolimas prieš valstybinius miškus valdančias urėdijas – neva valstybei jos neduoda jokios naudos. Tačiau ne tik urėdai, bet ir privačių miškų savininkai įtaria, kad už tokių kaltinimų slypi miškų privatizavimo iniciatorių interesai.

   „Valstybės įmonės miškų urėdijos dirba neefektyviai. Užuot nešusios milijonus į valstybės biudžetą, jos klastoja savo metinius balansus ir slepia pajamas“.

   Tokie šiuo metu sklindantys kaltinimai ir neseniai kai kurių laisvosios rinkos apologetų pareikštas pritarimas idėjai privatizuoti valstybės valdomus miškus kažin ar gali būti paprastas sutapimas.

Apie kainas – nė žodžio

   Daugiau negu 2 mln. hektarų Lietuvoje užima miškai. Kone pusė jų – privatūs, kita dalis – valstybiniai, kuriuose pagal galiojančius teisės aktus ūkininkauja urėdijos.

   Šiuo metu Lietuvoje jų veikia keturiasdešimt dvi. Visos jos – valstybės įmonės.

   Nors ši sistema daugelio mūsų šalies ir užsienio specialistų pripažįstama kaip gana efektyvi, kartkartėmis atsinaujina kritika urėdijų adresu. Neva jos tapo valstybėmis valstybėse, neva ūkininkaujama neefektyviai.

   Tiesa, dažniausiai taip pasisako anonimai.

   Urėdijos kaltinamos netgi tuo, kad didėja pardavimas apvaliąją medieną eksportuojančioms įmonėms, tuo tarpu įplaukos į biudžetą – ne.

   Kad medienos kaina šiais metais ir taip žiauriai krito, kad 90 proc. apvaliosios medienos parduodama Lietuvos perdirbėjams, neužsimenama nė žodžiu.

   „Gal prieš metus ar pusantrų mes viešojoje erdvėje buvome pliekiami už tai, kad apvaliąją medieną eksportuojančioms įmonėms pardavėme per daug padarinės medienos ir jos lieka mažai perdirbti vietos rinkoje.

   Dabar jau pasisukta kitu rakursu. Žodžiu, dirbk kaip nori – vis vien negerai“, – stebėjosi Rietavo miškų urėdijos vadovas Vacys Jankauskas.

Limitus netgi viršija

   Pagal Lietuvos įstatymus, urėdijos miškams prižiūrėti (tvarkyti, saugoti, atkurti, steigti rekreacinius objektus, statyti ir prižiūrėti kelius) gali išleisti 90 proc. nenukirsto miško vertės.

   Oponentai ragina, kad ši riba būtų sumažinta bent iki 70 proc., o likusi dalis būtų pervedama į biudžetą.

   Tačiau iš tiesų kai kurios urėdijos išleidžia netgi daugiau. „Mes tikrai viršijame ir šimtą procentų, – nesibaimindamas pripažino Dubravos (Kauno r.) eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos vadovas Kęstutis Šakūnas. – Juk į tą sumą įeina ir atlyginimai, ir visi miškininkystės darbai, ir kelių priežiūra, miškų sertifikavimas, jų registracija“.

   Jam pritarė V.Jankauskas: „Atminkime, kad iš 90 procentų tos sumos mes auginame sodinukus medelyne nuo surinktos sėklos iki medelio, atželdiname mišką, o kur dar melioracija, priežiūra nuo gaisrų, sanitarija ir daugelis kitų darbų? Tos sumos ir taip nepakanka.

   Tokie argumentai – tai tik sliekų ieškojimas smėlio kopose“.

   Beje, atsodinti mišką susirengę žmonės į Lietuvos urėdijas plūsta ne tik iš mūsų šalies – atvažiuoja pirkėjų ir iš Latvijos.

   Mat šioje valstybėje įvykdžius miškų reformą sodinukai kainuoja kone dvigubai brangiau negu pas mus.

Ar užkimš skyles?

   Šiuo metu veikiančios sistemos oponentai įsitikinę: urėdijos į valstybės biudžetą sumoka pernelyg mažai, o atidavus miškus į privačias rankas naudos būtų gerokai daugiau.

   Tokia versija svarstytina. Tačiau ar iš tiesų urėdijos veikia neefektyviai?

   „Iš valstybės negauname nieko, priešingai – prižiūrime jai priklausančius miškus, viską darome savo lėšomis.

   2007 metais gavome per 2 mln. litų pelno, pernai – daugiau nei pusę milijono. Kai pelno mokestis siekia 20 procentų, suskaičiuokite, kiek sumokėjome nieko neprašydami“, – siūlė Dubravos urėdas K.Šakūnas.

   Taupymo pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

   Toje pačioje Rietavo miškų urėdijoje dar prieš dešimtmetį darbavosi apie 600 žmonių. Dabar – vos 56. Apie 60 tūkst. hektarų plotą prižiūri vos 41 specialistas, o darbų apimtis liko ta pati.

   „Atsižvelgiame į tobulėjančias technologijas, progresuojame. Tam nuolat reikia naujų apskaitos programų – tai ir darome.

   Urėdija kasmet su visais mokesčiais valstybei duoda pustrečio milijono litų“, – teigė V.Jankauskas.

Sutinka ir privatininkai

   Su tuo, kad miškų urėdijos atlieka didžiulius darbus, sutinka net ir ne jų valdomų miškų savininkai. Anot Privačių miškų asociacijos direktoriaus Ryčio Kuliešiaus, kuo toliau, tuo daugiau randama sąlyčio taškų.

   „Lietuvoje privatūs miško sklypai itin maži.

   Vidutinis jų dydis – apie 3 hektarus, daugelis jų įsiterpę tarp valstybinių miškų plotų.

   Todėl labai gerai, kad urėdijos užsiima priešgaisrine apsauga – ne tik valstybinių, bet ir privačių miškų.

   Taip pat tiesiami ir prižiūrimi keliai privačiose valdose, nes pastarosios dažnai ribojasi su valstybinėmis ir urėdijoms tenka tai daryti, nes kitaip negalėtų išvežti savo medienos“, – teigė R.Kuliešius.

   Šiuo metu Privačių miškų asociacija kaip tik tariasi su Generaline miškų urėdija, kad bendradarbiavimas būtų plečiamas. Anot R.Kuliešiaus, valstybės įmonės – urėdijos galėtų pagelbėti mažų sklypų savininkams parduoti, iškirsti ir atsodinti mišką.

   „Kai vienas žmogus turi vos kelis hektarus, jam sudėtinga išmokti efektyviai ūkininkauti. Tuo tarpu urėdijose vienas specialistas prižiūri ne mažiau kaip pusantro tūkstančio valstybinių miškų, neskaičiuojant privatizavimo fonde esančių rezervuotų plotų.

   Šiuo metu miškų urėdijos kvalifikuotai teikia mokamas ar nemokamas paslaugas privatininkams, tačiau norėtume, kad jų būtų daugiau ir visos šalies lygiu“, – sakė asociacijos vadovas.

Spręsti palieka valstybei

   Prieš keletą metų buvo iškelta idėja vietoj 42 urėdijų palikti tik vieną. Neva tuomet būtų skaidresnė prekybos mediena tvarka.

   Tačiau šis planas sustojo – bent laikinai. Mat net ir ne specialistams buvo aišku, kad taip siekiama patenkinti medienos pirkėjų interesus: kuo mažiau pardavėjų, tuo lengviau susitarti dėl kainos.

   Vis dėlto puolimas prieš urėdijas tęsiasi.

   Spėjama, kad už to stovi pavieniai didesni medienos pirkėjai, kuriems svarbi tik žaliava ir kaina. Lietuvos miškų ateitis – nė motais.

   „Mūsų asociacijos pozicija – kaip valstybei naudingiau. Tačiau kaip pilietis manau, kad privatizavimas miškams neišeitų į gera.

   Tokiu atveju būtų siekiama tik kuo geresnių ekonominių rodiklių. Vertinant miškų būklę, valstybės įmonės tvarkosi tikrai neblogai, gerėja miškų statistiniai duomenys.

   Pavyzdžiui, šiais metais medienos kainos smuko, todėl privatininkai nieko nekerta, ją tiekia tik urėdijos. Kas būtų, jei išvis netiektų? Lentpjūvės stovėtų be darbo, medienos pramonė – irgi. Suskaičiuokime, kiek tada būtų bankrotų Lietuvoje?

   Be to, dabar labai populiarėja biokuro gamyba ir poreikis. Todėl suprantamas noras privatizuoti miškus: juk ateityje jie bus kaip atsinaujinantis naftos telkinys“, – teigė Privačių miškų asociacijos direktorius R.Kuliešius.

Latviai jau gailisi

   Žinomas ekonomistas daktaras Kęstutis Jaskelevičius irgi pastebėjo, kad prieš valstybines urėdijas nuolat kyla puolimų bangos. Siūloma tai jas privatizuoti, tai atskirti miško ruošą nuo jo tvarkymo.

   „Latviai tai padarė, atskyrė, o dabar gailisi ir nori atkurti buvusią sistemą.

   Galbūt kai kurias urėdijas iš tiesų reikia sujungti, stambinti miško plotus, tačiau tam reikia atlikti analizę, o ne kelti anoniminę revoliuciją.

   Šįmet Nobelio premija skirta ekonomistams, teigiantiems, kad valstybė nėra jau toks blogas šeimininkas. Tad prieš imantis bet kokių permainų reikia įsitikinti, kad jos gali duoti naudos“, – įspėjo K.Jaskelevičius.

Valstybei atiduoda trečdalį

   * Per pastaruosius aštuonerius metus Lietuvos miškų urėdijų valstybei sumokėta mokesčių suma jau artėja prie milijardo – daugiau nei 800 mln. litų.

   * Pastaraisiais metais 42 miškų urėdijos sumoka apie 100-120 mln. litų mokesčių kasmet. Turint galvoje, kad jų pajamos 2008-aisiais siekė apie 450 mln. litų, mokesčiai sudaro vos ne trečdalį pajamų. Tai yra kelis kartus daugiau nei iš privačių miškų.

   * Šiemet medienos kainos krito apie 35 proc., todėl planuojama, kad bendros miškų urėdijų pajamos sieks arti 300 mln. litų.

Niekas drastiškai nebesielgia

Zdislovas Truskauskas
Generalinio miškų urėdo pavaduotojas

   „Kas gali paneigti, jog įvairiomis priemonėmis mėginama sudaryti neigiamą atmosferą dabartinės sistemos atžvilgiu, kad būtų imtasi pokyčių? Aiškinama, kad miškininkai nesugeba patys tvarkytis, todėl reikia kone imtis privatizavimo. Neva taip būtų galima užkamšyti biudžeto skyles.

   Tačiau pasaulinė praktika rodo ką kita: per pastaruosius 15-20 metų civilizuotose valstybėse nepasitaikė atvejų, kad būtų masiškai pardavinėjami valstybiniai miškai.

   O kas tuo suinteresuotas Lietuvoje? Žinoma, tas, kuris nori juos nupirkti. Ir patikėkite – toli gražu ne rekreacijos tikslais.“