Šventasis Hubertas

"Mūsų girios", 2009 spalis

Vytautas Klovas

   Kai žmogus ėmė abstrakčiai protauti, buvo priverstas pripažinti, jog yra gana netobulas – be ragų, nagų, ilčių, šilto kailio. Taigi išgyventi nėra lengva. Tai norom nenorom vertė jį savo likimą bent iš dalies patikėti antgamtinėms jėgoms. Žodžiu, noras pasikliauti nežemiška globa yra toks pat senas kaip ir žmonija.
   Tiek pirmykštis žmogus, tiek šiuolaikinis medžiotojas geisdavo ir tebegeidžia, kad, išsiruošus medžioklėn, lemtis būtų palanki. Per visą žmonijos istoriją išpažįstamos religijos, medžiotojų globėjos ir globėjai keitėsi, kartais jų tuo pat metu būdavo net po kelis. Šiuo metu Europoje bene pats įtakingiausias ir svarbiausias medžiotojų globėjas yra šventasis Hubertas (šis vardas reiškia „garsėjąs išmintimi“, kilęs iš senovės germanų Hugubert: hugu – dvasia, beraht – garsus, žymus).
   Hubertas yra istorinė asmenybė. Žinomos septynios jo biografijos, rašytos tarp VII ir XVI amžių. Jomis remiantis, galima teigti, kad Hubertas gimė 655 (o gal 658) m. Frankų valstybėje, dabartinės Belgijos teritorijoje. Jis buvo karališkosios giminės Merovingų palikuonis. Pomėgį medžioti paveldėjo iš savo tėvo Bertrando – Akvitanijos hercogo. Su tėvu jis dažnai kartu medžiojo, o būdamas 14 metų berniukas išgelbėjo jo gyvybę per meškos medžioklę Pirėnuose. Aštuoniolikmetis Hubertas paliko tėvų namus ir atvyko frankų didiko Pipino Heristaliečio dvarą (Frankų valstybė susikūrė buvusios Romos imperijos teritorijoje frankams – germanų gentims užkariavus Galiją. Pipinas Heristalietis, buvęs karaliaus dvaro majordomas - karaliaus dvaro ir kariaunos viršininkas, šią valstybę suvienijo. Frankų valstybė gyvavo iki IX amžiaus vidurio). Jis tarnavo dvaro tvarkytoju (ar pažu), vedė vieno garsiausių ir kilmingiausių karalystės grafo Louvain (Liūto) dukterį Floribandą, su ja susilaukė sūnaus Floriberto, vėliau taip pat tapusio vyskupu.
   Manoma, kad tuo metu Hubertas buvo dievobaimingas, gyveno tipišką aristokrato gyvenimą. Persilaužimas įvyko po šešerių vedybinio gyvenimo metų, Huberto žmonai išvažiavus pas sergančią motiną karalienę Bathildą. Taigi, Hubertas liko, kaip dabar jį vadintume, „laikinu našliu“ ir pradėjo ta laisve mėgautis. Išsilaisvinęs iš žmonos globos, kuri netrukus mirė, jis pateko į „blogą“ savo draugų riterių draugiją. Naktis Hubertas leisdavo triukšmingose puotose, dienas – didelėse karališkose medžioklėse. Juoba, kad ir jo siuzerėnas Pipinas Heristalietis buvo aistringas medžiotojas. Nebebuvo paisoma tuomet griežtos taisyklės, jog šventą dieną reikia švęsti.
   Kitoje biografijoje apie lėbavimą nutylima. Čia rašoma, kad žmonos mirtis Hubertui buvo skaudi netektis, ir jis pradėjo ieškoti užsimiršimo vienatvėje, klajonėse po apylinkes, medžioklėje.
   Taip buvo iki 695 m. (kita versija – iki 683 m.). Tada, pasak legendos, per šv. Kalėdas (vėlesni biografai rašo, kad Didįjį Penktadienį, dar kiti, jog tiesiog sekmadienį) Hubertas kartu su draugais išjojo į Ardėnus – kalnuotą miškų ir pievų kraštą – medžioti elnių. Riterių kavalkadai akimirką pasirodė didžiulis baltas elnias. Hubertas nujojo paskui žvėrį. Persekiojimas tęsėsi daug valandų, bet elnias nerodė jokių nuovargio ženklų. Staiga žvėris pats sustojo. Hubertui prijojus prie elnio „per akmens sviedimo atstumą“, it įbestas sustojo ir jo žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys. Medžiotojas pamatė, kad tarp dešimtšakių elnio ragų vainiko žėri švytintis kryžius. Elnias prakalbo žmogaus balsu: „Hubertai! Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini savo sielos išganymu?“ Hubertas nulipo nuo žirgo, atsiklaupė ir paklausė: Pone, ką man daryti?“ Elnias atsakė: „Važiuok į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą. Jis pasakys, kaip toliau tau elgtis“.
   Kitoje legendos versijoje pasakojama, kad medžiodamas Ardėnuose Hubertas pasiklydo, pamatė nuostabų elnią, tarp kurio plačių šakotų ragų stovėjo kryžius su Nukryžiuotoju. Elnio vaizdas ir išgirstas balsas, raginantis, užuot medžiojus, rūpintis savo siela, taip paveikė kilmingąjį jaunuolį, jog jis atsisakė tarnybos rūmuose ir įstojo į vienuolyną, buvusį netoli Mastrichto.
   Beje, stebuklas su elniu ir auksiniu kryžiumi pirmą kartą aprašytas tik 1621 m. Tai padarė jėzuitas tėvas Robertas savo Historie St. Huberti („Šventojo Huberto istorija“). Šioje knygoje tas atsitikimas aprašomas taip: „Atėjęs į mišką medžioti, jis pamatė daug elnių. Tarp jų buvo vienas ypač gražus, visas spindintis. tas elnias atsigręžė i Hubertą ir paklausė: „Hubertai, kodėl tu mane medžioji?“.
   Jei būtume labai priekabūs, galėtume įtarti, ar tik nebus jėzuitas Robertas, aprašydamas Huberto istoriją, to stebuklo pasiskolinęs iš domininkono Jacobus a Varagine knygos „Legenda aure“ („Auksinė legenda“). Šiame legendų apie šventuosius rinkinyje, pirmą kartą išleistame 1288 m., rašoma, jog lygiai toks pat stebuklas nutiko šventajam Eustachijui, kai jis dar vadinosi Placidu ir buvo Romos imperatoriaus Marko Upijaus Trajano kariuomenės vadas. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad legenda apie Huberto atsivertimą atsirado XIV a. – esą nuo tada atsirado paveikslų, kuriuose jaunas riteris klūpo prieš elnią su kryžiumi tarpuragyje.
   Apie stebuklingą elnią nekalbama ir ankstesnėse Huberto biografijose. Vienoje jų apie būsimo šventojo atsivertimą pasakojama taip: „Kartą, sėdėdamas didelio medžio paunksmėje, Hubertas tarsi išgirdo, tarsi susapnavo balsą, jam sakantį: „Eik pas Lambertą, jis apreikš tau Viešpaties valią“. Lambertas buvo Mastrichto, Tongereno ir Lježo vyskupas. Išklausęs Hubertą, vyskupas patarė jaunuoliui keliauti į Romą pas visų krikščionių Tėvą, nes pats jokio aukščiausio nurodymo Hubertui nejautė ir savyje negirdėjo“.
   Pačiame pirmajame ir bene autentiškiausiame pasakojime apie šventojo gyvenimą Vita Sanct Huberti, kurį praėjus tik 17 metų po Huberto mirties parašė vienas Mastrichto vienuolyno broliukas, netgi neužsimenama, kad jaunuolis, prieš tapdamas vyskupu, būtų buvęs aistringas medžiotojas. Nėra tame pasakojime nei stebuklingo elnio, nei paslaptingo jo balso. Tiesiog tarnaudamas karšto medžiotojo Pipino dvare Hubertas „patyrė visą medžioklės pramogos žiaurumą ir todėl pasitraukė į Mastrichto vienuolyną“.
   Įtaresnis skaitytojas gali pamanyti, jog siekiame išvilkti šventąjį į dienos šviesą, suabejoti tuo, kas apie jį šimtus kartų visomis kalbomis rašyta aprašyta, labai garsių ir ne tokių garsių dailininkų piešta, raižyta, tapyta. Ne tos puikios legendos Hubertas prarastų labai daug žavesio.
   Dėl tos pačios priežasties reikėtų ryžtingai numoti ranka ir į viduramžių kritikų išvedžiojimus. Jau tada pikti liežuviai plakė, girdi, gal tas plevėsa Hubertas ir matė elnią su kryžiumi, gal ir girdėjo jo balsą, bet tai buvęs joks stebuklas, o tik baltosios karštligės sukeltas kliedesys.
   Mastrichto vienuolyne Hubertas greit tapo vyskupo Lamberto numylėtiniu. Jis patarė Hubertui leistis maldininko kelionėn į Romą. Atvykęs į amžinąjį miestą, Hubertas nuėjo pas Šventąjį Tėvą Sergijų Pirmąjį. Popiežių jau buvo pasiekusi žinia, kad vyskupą Lambertą nužudė piktadariai. Popiežius Sergijus Pirmasis įšventino Hubertą vyskupu ir liepė grįžti į Ardėnus. 
   Nėra tikslių duomenų, kada Hubertas iš popiežiaus gavo mitrą (katalikų vyskupų liturginę kepurę). Biografijose minimos dvi datos – 700 ir 705 metai. Teisinga reikėtų laikyti pirmąją, bent jau dėl to, kad Sergijus Pirmasis popiežium buvo nuo 687 iki 701 m. Būdamas vyskupu pusiau pagoniškoje vyskupijoje, Hubertas pagarsėjo kaip uolus krikščionybės skelbėjas ir jam dar gyvam esant imtas vadinti Ardėnų Apaštalu. Apie 717 m. vyskupijos centrą jis perkėlė į Lježą.
   Vyskupas Hubertas mirė 727 m. gegužės 30 d. savo rezidencijoje. Iš pradžių jis buvo palaidotas šalia šv. Alberto altoriaus Šv. Petro bažnyčioje Lježe. Vėliau Huberto palaikai buvo kelis kartus ekshumuoti. 743 m. (anot vienų šaltinių lapkričio 3 d.) šventojo palaikai prabangiame sarkofage pernešti ir padėti pagrindiniame altoriuje. 825 m. vienuoliai benediktinai jo palaikus perkėlė į Andagiumo vienuolyną Ardėnuose, kurį pats buvo įsteigęs. Benediktinų brolija ant senosios Andagiumo bažnyčios pamatų pastatydino Šv. Huberto baziliką (šventyklų hierarchijoje aukščiausio rango katalikų bažnyčią). Paskutinį kartą karstas su Huberto palaikais perkeltas į šią baziliką (pagal oficialią versiją tai įvyko lapkričio 3 d.). Kiti šaltiniai abejoja, ar lapkričio 3-ioji nebūsianti Huberto mirties diena. Nuo 827 m. abatijai suteiktas šv. Huberto vardas, o pats vienuolynas laikui bėgant išaugo į Belgijos miestą Saint Hubertą.
   Andagiumo vienuolyne buvo veisiami medžiokliniai šunys – šv. Huberto skalikai, tuo metu laikyti garsiausia skalikų veisle. Šie juodi su įrūdžiu šunys viduramžiais buvo paplitę kone visoje Europoje. Jų kraujo turi ir lietuvių skalikai. Kiekvienas Andagiumo vienuolyne išaugintas skalikas buvo žymimas įdegintu „Auksinio Šv. Huberto rakto“ ženklu. Įdomu, kad iki pat Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789 m.) vienuolynas kasmet Prancūzijos karaliaus dvarui privalėjo nemokamai tiekti po šešis medžioklei parengtus šunis.
   Po mirties Hubertas greit buvo kanonizuotas šventuoju. Maždaug nuo X-ojo šimtmečio jis tampa medžiotojų globėju. Tačiau XII-ame šimtmetyje Saint Huberto galvijų skerdikų gildija šv. Hubertą taip pat paskelbė savo globėju ir nuo to laiko kasmet lapkričio trečiąją rengiama iškilminga eisena į baziliką. 
   Šv. Huberto, kaip medžiotojų globėjo, šlovė galutinai įsigalėjo tik XV a. Tos šlovės kelias prasidėjo ne Ardėnuose, o vokiškai kalbančiuose kraštuose, kai 1444 m. hercogas Gerhardas V. fon Julichas, Huberto dieną laimėjęs jam reikšmingą mūšį, įsteigė Šventojo Huberto ordiną, nieko bendra neturėjusį su medžiokle. Tik vėliau šio ordino ir kitų Vakarų Europoje įkurtų ordinų nariai ėmė populiarinti šventąjį kaip humaniško medžiotojo idealą.
Kodėl šv. Hubertas buvo paskelbtas medžiotojų globėju? Regis, čia didžiausios įtakos turėjo pasakojimai, esą šventasis, būdamas gyvas, mokėjęs palengvinti pasiutlige sergančių žmonių kančias. Stebuklingų gydomųjų savybių turėjusi jo stula, tiksliau jos priekinėje dalyje įsiūti siūlai. Jie galėdavę išgydyti nuo šios gana medžiotojiškos ligos. Matyt, dėl to vėlyvaisiais viduramžiais šv. Hubertas buvo priskiriamas ir prie keturių didžiųjų stebukladarių – šv. Antano, šv. Kornelijaus (popiežiaus) ir šv. Kirino (kankinio).
   Vėliau šv. Huberto susiejimui su medžiokle labai pasitarnavo jau minėta legenda. Manoma, kad bažnyčios hierarchai specialiai paskubėjo kanonizuoti Hubertą kaip tinkamiausią kandidatą į šį „postą“. Medžiotojai savo medžiotojišką laimę dažnai patikėdavo įvairiems antgamtiškiems globėjams, neretai pagoniškiems. Bažnyčiai tai labai nepatiko. Amatininkai kurpiai, puodžiai, kalviai, net vagys ir kekšės jau turėjo savo pripažintus patronus, o įtakingiausia visuomenės dalis – medžiotojai – ne. O juk tuo metu Vakarų Europoje medžiojo iš esmės tik diduomenė. Hubertas šiam tikslui idealiai tiko.

   Dabar su Hubertu susietas šventąsias vietas kasmet aplanko tūkstančiai piligrimų – daugiausia medžiotojų iš visos Europos. Lježe, pirmoje vyskupo Huberto laidojimo vietoje, medžiotojų globėją galima pamatyti jau pačioje katedroje – šalia savo pirmtako ir mokytojo šv. Lamberto atvaizdo. Hubertas rankose laiko stebuklingąją stulą, o prie jo kojų stovi legendinis elnias su kryžiumi ragų vainike. Virš šventojo galvos pavaizduotas herbinis skydas su medžioklės ragu. Marmurinė šv. Huberto figūra su medžioklės ragu rankose remiasi į katedros sakyklą. Monumentalią šv. Huberto statulą su elniu prie šono galima pamatyti Lježo Šv. Jokūbo bažnyčioje, o šalia – scena, vaizduojanti Huberto susitikimą su elniu.
   Bet svarbiausias kelionės tikslas – Saint Hubertas, nedidelis miestukas už 80 km į pietus nuo Lježo. Šv. Huberto bazilika pastatyta pačiame šio žavaus miestelio centre ir yra viena ištaigingiausių bažnyčių Belgijoje: 95 m ilgio, apie 30 m pločio ir 25 m aukščio ties pagrindine nava, jos bokštų aukštis – 60 m. Nepaisant daugybės per šimtmečius ištikusių kataklizmų (karų, gaisrų), bazilika buvo atstatoma, restauruojama. 1640 m. pastatytas medžiotojų globėjo altorius yra dešiniojoje navoje. Jo centrinėje dalyje vaizduojamas Huberto įšventinimas į vyskupus, čia pat ir šventojo skulptūra su elniu prie šono. Tabernakule (įtaisas katalikų bažnyčioje – spintelė altoriaus viduryje sakramentalijoms laikyti, dažniausiai medinė, labai puošni), kurį 1873 m. padovanojo Lježo vyskupija, laikoma dėžutė su šv. Huberto stebuklinga stula ir kitomis relikvijomis. Kairėje navoje yra sarkofagas – simbolinis Huberto karstas. Jis 1847 m. buvo sukurtas ir pastatytas Belgijos karaliaus Leopoldo I rūpesčiu. Jame šventojo palaikų nėra. Guodžiamasi bent tuo, kad tie palaikai vis dėlto yra Saint Huberte ir dėl to jis vadinamas šv. Huberto karsto miestu.
   Prieš Saint Huberto baziliką yra medžioklės muziejus „Šventojo Huberto legenda“, jame didžioji dalis ekspozicijos skirta medžiotojų globėjui. Be to, daug eksponatų pasakoja apie medžioklės ragų istoriją.
   Iki mūsų dienų Saint Huberte išliko sena tradicija – lapkričio trečiąją rengti šv. Huberto šventę. Jos metu prieš prasidedant pamaldoms iš Vokietijos pakviesti medžiotojai (jie kviečiami tik nuo 1960 m.) prieš baziliką pučia skardžiabalsius medžioklės trimitus, šalia rodomas gyvasis paveikslas, vaizduojantis Huberto atsivertimą. Miesto gatvėmis traukia spalvinga krašto gyventojų procesija, tiesa, labiau pasaulietiška, negu religinė. Nepamiršta ir tai, kad šv. Hubertas yra buvęs ir gyvulių skerdikų globėjas. Todėl ši šventė yra tautinė ūkininkų amatininkų ir pirklių, pagerbiančių savo krašto šventąjį, atminimo diena.
   Vis plačiau įsigalint šv. Huberto kultui, lapkričio 3-ąją ėmė švęsti daugelio Europos valstybių medžiotojai. Kaip rašoma vienoje senoje knygoje, ta šventė buvo švenčiama su „medžioklės malonumais ir kitomis linksmybėmis“ ir hubertinės medžioklės kartais tęsdavosi kelias dienas. Manoma, kad tos šventės turėjo teigiamos įtakos medžioklės kultūrai, jose buvo smerkiama „laukinė medžioklė“, propaguojama gyvūnijos apsauga, meilė gyvūnams, humanizmas medžioklėje. Tai pamažu padėjo susiformuoti ir nerašytam medžiotojo garbės kodeksui, gražioms tradicijoms. Tiesa, puošnios Huberto šventės ir su jomis susijusios rūmų aukštuomenės medžioklės kartais nukrypdavo nuo kilnių pagrindinių principų.
   Lietuvoje hubertinių medžioklių tradicija palyginti jauna, ji siekia tik XVIII a. Į mūsų kraštą ją atvežė rinkti svetimšaliai karaliai iš Saksonijos. Yra išlikę medžiotojų globėjo garbei surinktų didelių karališkų medžioklių aprašymų. Iškilmingiausias medžiokles ir šventes jo garbei rengdavo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Augustas II ir Augustas III. Pastarasis buvo šv. Huberto ordino kavalierius. Šis ordinas įsteigtas 1738 m. ir jį galėjo gauti už medžioklės žygius tik karališko kraujo žmonės arba žymiausieji didikai. Švęsdamas ordino gavimą, Augustas III medžiojo net 6 savaites. Gerokai prieš karaliaus atvykimą Belovežo girios administracija gaudė žvėris ir juos suleisdavo ar suvarydavo „Augusto sodan“ – į aukšta tvora aptvertą plotą. Iš maždaug 100 ha ploto aptvaro buvo padarytas koridorius, o šalimais pastatytos medžiotojų palapinės.
   1752 m. rugsėjo 27 d. čia vykusią medžioklę aprašo ją stebėjęs Birkenas: „Karalius atvyko su žmona, šeima ir tokia galybe dvariškių, jog sunku buvo juos sutalpinti sodžiuj. Anksti rytą puikiose karietose, apsupti karininkų ir pažų, karaliaus dvariškiai ir damos pajudėjo medžioklės vieton. Ragų ir trimitų balsai skelbė, kad atvyko karalius ir prasideda medžioklė. Palapinėn susirinko karaliaus šeima ir aukštieji didikai, tačiau pastarieji galėjo tik grožėtis kruvinu vaizdu. Karalienę šaudymas traukė ne mažiau nei karalių, nors ji ir buvo knygų skaitymo mėgėja. Ji čia irgi buvo su knyga ir, kol žvėrį išvarydavo, ją skaitydavo. tačiau viena paguldė 20 stumbrų. Karalius taip pat mikliai šaudė, imdamas vienas po kito užtaisytus šautuvus iš savo pažų. Po kiekvieno taiklaus šūvio į stumbrą buvo pučiami ragai. Po medžioklės karalius su karaliene apžiūrėjo nukautus žvėris, jie buvo pasverti ir išdalyti valstiečiams“
   Medžioklės atminimui pastatytas obeliskas, kuriame parašyta, jog tą dieną sumedžioti 42 stumbrai, 13 briedžių ir 2 stirnos.
   Dabar daugelyje Europos šalių lapkričio 3 d. prasideda didysis medžioklės sezonas. Tą dieną (arba artimiausią savaitgalį), kaip reikalauja tradicija, rengiamos iškilmingos šventiškos medžioklės. Dažnai prieš medžioklę kokioje nors arčiausiai medžioklės plotų ar juose esančioje koplyčioje aukojamos mišios. Ilgą laiką per jas bažnyčioje ir šventoriuje buvo leidžiama būti ir medžioklėje dalyvaujantiems gyvūnams: medžiokliniams šunims, sakalams, net žirgams. Bet ilgainiui popiežiai savo bulėse medžiotojų pagalbininkų teises gerokai apkarpė – iš pradžių žirgų, o vėliau ir šunų.
   Lietuvoje kasmet vis dažniau medžiotojų būrelių, klubų medžioklėse lapkričio 3 d. gaudžia medžioklės ragas, kviečiantis į tradicinę hubertinę medžioklę.

   O kas lankėsi Europos šalių medžioklės parodose, mugėse, turėjo progos įsitikinti, koks šiuo metu populiarus yra šv. Hubertas, kiek daug medžiotojų organizacijų, periodinių leidinių, klubų, firmų ir firmelių pavadinta jo vardu. Huberto simbolis – elnio ragų vainikas su šviečiančiu kryžiumi puošia medžioklės tematika išleistas knygas, medalius, ženkliukus, gaireles, pagaminta aibė įvairiausių suvenyrų. Beje, tik palyginti nedaugelis simbolių juose nupiešti taisyklingai (yra pripiešta ir šešiašakių, ir dvylikašakių (dažniausiai), ir keturiolikašakių ragų). Matyt, ne visi simbolių piešėjai gilinosi į tokias „smulkmenas“. Ne išimtis ir A. Šeškausko safari firmos „Hubertus“, net mūsų kaimynų – Lenkijos medžiotojų sąjungos emblemos. Jose – elnio ragai dvylikašakiai.