Pjūklas, mūsų miškų prižiūrėtojas

„Respublika“, 2009 m. spalio 30 d.

Redakcijos skiltis

   Jei norime suvokti, kaip keičiasi mūsų mentalitetas, akcentuokime mūsų požiūrį į mišką.
   Su kuo asocijuojasi daiktavardis "miškas"? Vis dar su gyvuoju medžiu ar jau su mediena? Ir koks tame kadaise dar šventame žodyje likęs medžio ir medienos santykis. Baisoka, bet mūsų pragmatiškais laikais dominuoja mediena. Geriausiu atveju mums miškas nėra jokia šventa vieta.Tik sezoninis uogų, grybų, šaudomų žvėrių telkinys. Ir vieta, kur tyliai galima išpilti kėbulą šiukšlių. Ar numesti dar svylančią nuorūką.
   Atsižvelgiant į katastrofiškai kintantį baltišką mentalitetą, valstybei miškus reikia ypač kontroliuoti ir saugoti. Kol atsipeikėsime. Tačiau daroma atvirkščiai. Kontrolės mažėja. Nėra vienos budrios visa apimančios valstybinės akies. Vienodai stebinčios ir privačius, ir valstybinius plotus. Ši akis užsimerkė. Liko daug mažų kontroliuojančių akučių. Prisimerkusių arba per žvitrių. Gal net visai sąžiningų, bet su painiomis, susipynusiomis, susipainiojusiomis funkcijomis. Tarsi tyčia. Kad į mišką - tą žalią, iš esmės nedalomą, ant baltų žemės vis dar esantį masyvą - būtų negalima žvelgti vienodu rakursu. Būtų lengviau sunaikinti.
   Kur tas vienodas rakursas? Vienodai stebintis ir privatų, ir valdišką sektorių? Jo nėra! Ir nereikia fantazuoti, jog yra! Jei toks būtų, girių tankmės nebūtų virtusios kelmynais, šabakštynais. O užsieniečiai nebūtų įsigiję miškų per vietinius tarpininkus. Mes net nežinome, kurie mūsų miškai jau tapę faktine Švedija ar Danija. Virš kurių mūsų eglaičių jau skraido Karlsonas ar Nilsas su žąsinu. Arba raitas ant kirvio. Ar jie gailėsis kažkokio lietuviško ąžuolo? Aišku, ne! Nes mes patys negailime. Mes tuos ąžuolus atiduodame. Traktuojame tarsi grybą ar uogą. Tarsi kitą sezoną ir vėl išdygs ar prisirps. Nors ąžuolas neišdygs. Pušis neprisirps. Patys tai žinome.
   Mišką mes turėtume traktuoti kaip Nemuną ar kitą mūsų šalies didžiąją upę. Tik žalią. Nemunas nėra pjaustomas į gabaliukus, išdalijamas sklypais arba kai kuriuose ruožuose nusausinamas. Nemunas priklauso visiems mūsų vals-tybės gyventojams. Jei ir miškus traktuotume kaip visų valstybės gyventojų turtą, daug lengviau šį turtą apsaugotume. Nuo mūsų pačių. Kol plėšrus noras kirsti, naikinti yra stipresnis už norą tausoti, kurti.
   Tokie patys baltai latviai jau užvertė Europos rinką pigia mediena. Per sunkmetį be gailesčio kerta savo miškus, patikėję šį darbą vienai kirvio įmonei. Kirvis spėriai darbuojasi. Atsodinimas vėluoja. Medžio gyvybei pinigų trūksta, o mirčiai - ne. Mirtis finansiškai apsimoka, todėl greitesnė.

   Mes dar nepavijome latvių, bet judame tuo pačiu keliu. Nors mišką turėtume traktuoti kaip mūsų kultūrinį paveldą. Kaip gamtos bažnyčią. Tokią pačią kaip Vilniaus Šv.Onos bažnyčia. Ar ieisturne, kad koks nors užsienietis ar vietos gyventojas išmontuotų Šv. Onos bažnyčią? Susikrautų į mašinos kėbulą raudonus plytgalius ir išsivežtų. Kad iš plytgalių išsimūrytų tvartą ar pirtį? Ne, sakytume, išprotėjo. Tai, kas tyliai vyksta Lietuvos miškuose, irgi yra savotiškas išprotėjimas.