Miškas - ne tik mediena, bet ir tautos dvasia, kurios naikinti nevalia nei privatininkams, nei valstybininkams

„Tėviškės gamta“, 2009 m. lapkritis, Nr. 11

AR IŠTIKS MIŠKUS ĖRIUKO LIKIMAS?
Juozas STASINAS

   Eilinį kartą įvairūs anonimai puola valstybinius miškus valdančias urėdijas, gerai besitvarkančias, net ir pastaruoju sunkmečiu ritmingai dirbančias. Miškų urėdijos kaltinamos, kad dirba neefektyviai, kad slepia kažkokius pinigus, kad valstybei neduoda jokios naudos, ir dar daugeliu kitokių "kad". Pasak Rietavo miškų urėdo Vacio Jankausko, "dirbk kaip nori - vis vien nebus gerai".
   Taip nenorom ir prisimeni garsiąją pasakėčią "Vilkas ir ėriukas", kurioje vargšelis ėriukas kaltas jau vien todėl, kad vilkas nori ėsti. Anot generalinio miškų urėdo pavaduotojo Zdislovo Truskausko: "Kas gali paneigti, jog įvairiomis priemonėmis mėginama sudaryti neigiamą atmosferą dabartinės sistemos atžvilgiu, kad būtų imtasi pokyčių? Aiškinama, kad miškininkai nesugeba patys tvarkytis, todėl reikia kone imtis privatizavimo. Neva taip būtų galima užkamšyti biudžeto skyles.
   Tačiau pasaulinė praktika rodo ką kitą: per pastaruosius 15-20 metų civilizuotose valstybėse nepasitaikė atvejų, kad būtų pardavinėjami valstybiniai miškai.
   O kas tuo suinteresuotas Lietuvoje? Žinoma, tas, kuris nori juos nupirkti. Ir patikėkite - toli gražu ne rekreacijos tikslais".
   Redakcija gauna laiškų, žmonės skambina telefonais ir reikalauja visomis įmanomomis priemonėmis ginti vieną brangiausių Tautos turtų- miškus nuo grobuonių. Šiame laikraščio numeryje spausdiname keletą skaitytojų laiškų, kuriuose, kaip veidrodyje, atsispindi didesnės mūsų visuomenės dalies nuomonė, jog lietuviui miškas - ne tik mediena.

EILINĖ AUDRA MIŠKŲ "PRICHVATIZATORIŲ" GALVOSE
Vytautas RIBIKAUSKAS, miškininkas

   Daugiau kaip 1 mln. ha miškų, po privatizacijos audrų dar pasilikusių valstybės nuosavybėje - geidžiamas skanus kąsnis, norintiems kuo didesnę riekę atsirėžti nuo Lietuvos valstybinio pyrago. Juk daugiau jau beveik neliko ką privatizuoti. Miškai ir taip ilgai išsilaikė. Išsilaikė, ko gero, tik valstybinių miškininkų vienybės ir tvirtumo, pasišventimo bendrai idėjai dėka. Tačiau valstybiniams miškininkams vis sunkiau sekasi atsilaikyti prieš privatizacijos šalininkų spaudimą. Žiniasklaidos priemonėse valstybiniai miškininkai kaltinami neefektyviu darbu, tiesiog kenkimu Lietuvos ekonomikai. Pilasi iš kažkur ištraukti skaičiai, kuriais bandoma įrodyti, kad dėl neefektyvaus valstybinių miškų valdymo Lietuvos biudžetas praranda milijonų milijonus, užmirštant, žinoma, milijonais įvertinti nemedieninę miškų vertę, kurios išsaugojimu ir didinimu besirūpinant valstybiniai miškininkai deda milžiniškas lėšas ir pastangas.
   Valstybiniuose miškuose visą laiką buvo dirbama stabiliai, prisilaikant visų miškų tvarkymą reglamentuojančių teisinių aktų: miškų eksploatacija vykdoma pagal miškotvarkos ir mokslininkų nustatytas apimtis, kirtavietės mišku atkuriamos laiku ir kvalifikuotai, tinkamai vykdoma miško priežiūra ir apsauga, plačiai vykdomi miškų nemedieninės funkcijos gerinimo darbai. Miškuose laisvalaikį leisti mėgstančių piliečių patogumui valstybiniuose miškuose įruošta daugybė gražių poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, stovyklaviečių, pažintiniai miško takai driekiasi per unikalaus grožio miško kampelius.
   O, kad dauguma miškų sklypus atsiėmusių savininkų nemoka juose ūkininkauti, tai jokia paslaptis. Tačiau valstybiniai miškininkai jų dėl to nesmerkia, priešingai, jiems padeda, organizuoja nemokamus mokymo kursus, kurių metu miškų savininkus supažindina su elementariomis miškų tvarkymo problemomis, padeda savininkams jų valdose vykdyti įvairius miško darbus, ypač miško atkūrimo kirtavietėse. Valstybiniai miškininkai privačių miškų savininkams išaugina miško sodmenis, vykdo jų miškų sanitarinę bei priešgaisrinę apsaugą.
   Vis daugiau pasigirsta balsų, palaikančių privačią iniciatyvą, siūlančių net privatizuoti valstybinius miškus. Tačiau tie balsai kyla ne iš liaudies. Kai Lietuvoje jau viskas privatizuota ar "prichvatizuota", aišku, kai kam labai rūpi pasiglemžti ir taip ilgai prieš privatizacijos vėjus atsilaikiusius valstybinius miškus. Na, padaugėtų Lietuvoje milijonierių, tačiau visuomenei naudos iš to - jokios. Juk matome, kaip po pirmųjų valstybinio turto privatizacijų Lietuvoje milijonierių pridygo kaip grybų po lietaus, tačiau liaudis mėšle tebesikapsto iki šiol.
   Matyt, dėl valstybinių miškų privatizavimo tikslų kaip tik ir įsiliepsnojo konfliktas tarp urėdijų bei stambiųjų medienos perdirbėjų. Ko gero, privatizuojant Lietuvos valstybinius miškus, didžiausius kąsnius atsiplėštų būtent medienos perdirbimo korporacijų magnatai. O kai turtingi „miškų privatizacijos idėjos balsai" gviešiasi į didžiausią Lietuvos turtą - valstybinius miškus, tikėdamiesi dar labiau pralobti, visada atsiras ir „moksliniai“ tokios privatizacijos pagrindai.
   Kai šiuo metu esančiomis aplinkybėmis negalima tiesiogiai imti ir privatizuoti valstybinių miškų, prasideda „moksliškai" pagrįsta valstybinių miškų valdymo struktūros kritika. Bandant pakeisti valstybinių miškų valdymo struktūrą, kaip tik ir siekiama pamažu paruošti dirvą būsimai miškų privatizacijai. Tačiau, nesisekant pakeisti valstybinių miškų valdymo, „privatizacijos idėjos balsai" griebiasi seno, kaip žmonijos istorija, metodo - skaldyk ir valdyk - įgyvendinimo. Prieš kurį laiką Saulėlydžio komisija gavo anoniminį girininkų laišką, o neseniai, matyt, aukštesnio rango miškininkų laiškas perduotas Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir premjerui Andriui Kubiliui. Abiejuose laiškuose patys miškininkai atskleidžia savo neūkiškumą valdant didžiausią Lietuvos turtą- valstybinius miškus. Visais laikais miškininkai pasižymėjo išskirtine vienybe. Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento Edmundo Bartkevičiaus žodžiais: „Mūsų (miškininkų) vienybės pagrindas - tai mūsų profesija, kurią rinkomės ne dėl garbės ar riebesnio kąsnio, o puoselėdami kilnią idėją paversti Lietuvą žaliuojančiu mišku...". Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo:" miškų privatizavimo balsų" pastangos sukiršinti valstybinių miškų valdytojus, skatinant kai kurių aukštesnio rango miškininkų ambicijas, kurstant miškininkų tarpusavio nesantaiką, pamažu pradeda duoti vaisius.
   Tad, ar atsilaikys valstybiniai miškininkai prieš per amžius ištobulintą skaldymo politiką?
   Eilinė audra dėl Lietuvos valstybinių miškų likimo siaučia kai kurių veikėjų, siekiančių sunaikinti efektyviai dirbančią valstybinių miškų sistemą, "prichvatizuoti" dar likusį valstybės turtą, galvose. Tikėkimės, kad politinė audra neišguldys Lietuvos eglynų...

NENORĖČIAU, KAD MIŠKAS PAVIRSTU "PRIVAČIA VALDA"
Romualdas BALIUTAVIČIUS, publicistas

   Negaliu pasakyti, kada jis atėjo į mano gyvenimą... Dar ankstyvoje vaikystėje, kai, įbedęs nosį į šaltą lango stiklą, laukdavau pareinančios iš darbo mamos, vakaro prieblandoje skendinti tolima mėlyno Miško juosta atrodė talpina savyje visus įmanomus pasakų personažus. Vėliau, kartu su mama eidavome į Pelenių mišką rinkti žemuogių ir mėlynių. Ak, kokios jos skanios su pieno šlakeliu ir kriaukšle naminės duonos! Tikras dievų nektaras! Iš miško parėjęs brolis su kaimynais parsinešdavo pintines grybų, o teta virdavo kvapnią grybienę... Užkandęs amą klausydavausi jų pasakojimų apie Mišką. Ūgtelėjęs jau pats su draugais traukdavau rinkti raudonviršių arba kartu ieškodavome tinkamo lazdyno meškerykočiams... Ir tada Miškas atrodė esąs bekraštis bei pilnas paslapčių.
   Atėjo jaunystė. Kiekvieną pavasarį, gegužės pirmą dieną, kai minios ėjo į paradą, šaukė „Valio!" ir dėkojo partijai už visas malones, mes, keturi draugai, pastvėrę palapines, važiuodavome į vaizdingą pušyną ant Dubysos kranto: maudėmės, kūrenome laužus, kalbėjomės, svajojome... Ir mūsų visada įdėmiai klausėsi jis, Miškas.
   Jau auginau dvi savo dukras, o Miškas ir toliau viliojo, kvietė pas save. Tą šauksmą, matau, išgirdo ir jos... Tada vaikščiodamas su dviem mielomis čiauškutėmis, pasakodavau joms apie Mišką. Miško niekada nebijojome. Juk čia mes buvome kaip savo namuose.
   Bėgo metai. Veidrodyje mačiau besikeičiantį savo veidą. Nekito tik jis, Miškas - toks pat viliojantis, paslaptingas ir dosnus, kaip ir mano gyvenimo priešaušryje.
   2002-aisiais išsipildė sena svajonė: Naujuosius sutikome miške. Žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį, kiekvieną savaitgalį važiuojame į mišką. Nors trumpam, nors porai valandų, o jis laukia ir, kaip galingas siurblys, ištraukia per savaitę susikaupusią juodumą.
   Tačiau esu matęs ir liūdintį Mišką: apanglėjusiais medžių kamienais, pasitinkantį šiukšlių kalnais... Ne visi, oi, ne visi čia atvažiuoja, kaip į savo namus... Ir kuo daugiau šiukšlių žmogus turi savyje, tuo daugiau jų palieka Miškui.
   Nenorėčiau, kad Miškas kada nors taptų privačia nuosavybe, kad skubant į pasimatymą su juo, reikėtų kažkieno leidimo, nenorėčiau priklausyti nuo privatininkų noro arba nenoro. O tendencijos kelia nerimą... Ir įstatymas bus bejėgis apginti visuomenės interesą, kaip kad atsitiko su daugeliu vandens telkinių: kur bepasuktumei, dabar tave pasitinka piktas užrašas "Privati valda", nesvetingi gyvenančiųjų veidai bei ant grandinių besidraskantys šunys. Nepaisant visų gudragalviškų įstatymų bei parėdymų...
   Visiškai nenorėčiau, kad taip gražiai mane auginęs Miškas kada nors pavirstu tik kažkieno „privačia valda"...

ATSIVERSKITE KONSTITUCIJĄ, PONAI!
Juozas NEKROŠIUS, poetas

   Būna košmariškų sapnų, bet išgirsti, jog anonimai atakuoja Lietuvos miškus, o tuo pačiu ir jos Nepriklausomybę - niekada nesitikėjau. Aš — kaimo ir miškų vaikas. Mano širdyje graudi Anykščių šilelio melodija, Maironio giesmės-maldos, išverktos miškui:

   Miškas ūžia, verkia, gaudžia; 
   Vėjas žalią medį laužo; 
   Nuliūdimas širdį spaudžia, 
   Lyg kad replėmis ją gniaužo.

   Bet, žinoma, tai ne argumentai ciniškiems kombinatoriams, rinkos rykliams, piniguočiams, valstybės turtų grobikams ir išpardavinėtojams! Mane asmeniškai įžeidė anonimai, atseit, dėl miškų „pertvarkos ir gerovės" liejantys krokodilų ašaras. Tokius gudragalvius, besikėsinančius į Lietuvos miškus ir jos suverenumą būtina iškelti viešumon: kas ir kokie interesai juos skatina pakelti ranką prieš visos Tautos turtą?
   Miškininkai - kiek aš juos pažįstu -pašaukimo žmonės! Jie myli mišką, gyvena mišku, aukoja jam visą savo gyvenimą. Tai - jų likimas!..Reikia tik stebėtis, kaip jie, tikrieji Lietuvos patriotai, nedejuodami, nesiskųsdami per visas negandas saugojo, globojo, tvarkė mūsų valstybinius miškus, dirbo ir dirba visų šalies piliečių labui. Nesiginčysiu, nes nesu šios srities žinovas, galbūt, urėdijų veikloje reikia kai ką tobulinti? Bet tai jau kita kalba, tai specialistų ir ekonomistų reikalas. O dėl valstybinių miškų viskas aišku! Jei kam neaišku - atsiverskite Lietuvos Konstituciją. Ten aiškiai parašyta: „LIETUVOS RESPUBLIKAI IŠIMTINE NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSO: ŽEMĖS GELMĖS, TAIP PAT VALSTYBINĖS REIKŠMĖS VIDAUS VANDENYS, MIŠKAI, PARKAI, KELIAI..."
   Nesutinkate!.
   Prašau, skelbkime TAUTOS REFERENDUMĄ, išsakykime visi viešai savo nuomonę, patvirtinkime savo meilę ir ištikimybę ošiančiom giriom, ąžuolui ir beržui!..
   Kitokiu atveju - nė iš vietos!
   Gal tik taip galėsime nutildyti anonimų zyzimą, vilkolakių klastingą kauksmą Tautos Šventovėje!

KĄ PASAKYTŲ MEDEINA, ATĖJUSI Į SEIMĄ
Vytautas STACEVIČIUS, miškininkas

   Ir ėjo jinai per Lietuvą ir sakė žmonėms: "Iškirsite miškus - nebeliks Lietuvos". Taip senovėje bandė saugoti girias miško deivė Medeina.
   Šias mintis atsiminiau, skaitydamas Algirdo Knystauto mintis straipsnyje „Nejaugi Lietuva atiduos savo miškus?"- Bernardinai.lt. „Lietuvos žiniose" pasirodęs Felikso Žemulio straipsnis "Medienos perdirbėjai siūlo privatizuoti valstybinius miškus" skubiai grąžino į trumpam nutolusią realybę. Tik argi jie siūlo? Ne, reikalauja. Ir ramybe dvelkiantis miškų naudotojų klano tonas perša mintį, jog politinis sprendimas jau priimtas. Taip, kad jei nekils revoliucija pagal Marksą ar Leniną, su miškais galime atsisveikinti."
   Atsimenu vasarą vykusį girininkų bendrijos išplėstinį Tarybos posėdį, kuriame buvo aptariama miškų reforma, spėjamas miškų likimas. Girdžiu veterano Rimanto Kviklio pasakojimą apie tai, kas atsitiko Latvijos miškuose po tokios reformos. Trumpai drūtai tariant, miškai naikinami be jokio pasigailėjimo - lieka plynės, apaugusios menkaverčiais medžiais ir krūmais. Vienas dalyvių sakė, kad būtina sustabdyti šią reformą, nes jau šiuo metu esame netekę per 50 proc. miškininkų specialistų.
   Prof. A. Juodvalkis atkreipė dėmesį, kad miškininkai, buvę vieningi, dabar susiskaldę, o pavienius šluotos stagarus lengva sulaužyti. "Labai svarbu išlaikyti esamą struktūrą, nes, žinant kas stovi už „reformatorių" nugaros, Lietuvos miškų likimas aiškus",- sakė profesorius.
   Klausydamas kalbėtojų, mintimis nuklydau į Kapčiamiesčio girininkijos miškus, kuriuose dirbau 50 metų, mačiau gražius žaliuojančius pušynus, kuriems atvykusi sertifikatorių komisija turėjo priekaištą, kad per švarūs, mažai pūvančios medienos. Iš tiesų Dzūkijos pušynai buvo išpuoselėti kaip didelis parkas. Pūvančios medienos dabar jau yra, nes pūdomi patys gražiausi medžiai, palikti bioįvairovei.
   Ar tikrai miškininkai blogai prižiūri miškus, kad reikia iš jų atimti gerai tvarkomą valstybės turtą ir privatizuoti, o gal "prichvatizuoti". Bet gi jie savo darbais per daugelį metų įrodė, kad Lietuva yra itin žalias kraštas. Galime džiaugtis ir didžiuotis, kad miškų mūsų šalyje daugėja. Palyginkime: 1938 m. miškai sudarė 21,8 proc. Lietuvos teritorijos, 1948 m. - tik 19,7 proc., 1983 m. - jau 27,9 proc., 1991m. - 29,8 proc., o 2009 m. Lietuvos miškingumas siekia 32,8 proc. šalies teritorijos.
   Mano atmintin įstrigo Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno žodžiai, kad "Miškai yra ekosistema. Tad ir vertinu juos ne kaip nuosavybės formą, o kaip ekosistemą. Aptardami miškų valdymo problematiką, turime būti labai jautrūs".
   Manau, kad ir dabar Medeina, atėjusi į Seimą, pasakytų: „Saugokite Tėvynę, nes išpardavę žemę, miškus, ežerus, nebeturėsime ir Lietuvos".

PAGARBA MIŠKUI IŠLIKO IKI ŠIOL
Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

   Esu užaugęs kaime. Nuo pat vaikystės netoliese esantis miškas man buvo tai, kas masino labiau už bet ką kita. Galbūt todėl, kad bent jau vaikystėje miškas buvo ir įdomi, ir paslaptinga, ir net pavojinga vieta. Keistas jausmas apimdavo, kai namuose girdi, jog buityje turi elgtis kultūringai, o stūgauti, šėlti ir visa kita gali daryti miške. Tačiau vos atvykus į mišką, deja (o gal ir gerai), tėvų buvau mokomas elgtis pagarbiai. Ir ta pagarba išliko iki šiol. Suprasti tai nebuvo lengva. Matyt, ir žmogus kaip miškas turi bręsti ir subręsti. Tačiau, kai gyvenimo tempas tampa sunkiai pakeliamas, vienintelė vieta, kur gali iš tiesų atsigauti ir pailsėti - tai miškas. Gal ir keistai atrodys, tačiau bene didžiausią ramybę miškuose esu patyręs Švedijoje, Vokietijoje Harco kalnuose. Netoli mano namų dabar taip pat turiu galimybę dviračiu pasivažinėti miške. Gaila, kad Lietuvoje dar ne visur miškas tinkamai saugomas, prižiūrimas. Kai nuvažiuoji į prišiukšlintą mišką, apima jausmas, lyg būtum ligoninės priimamajame: sužeisti, ligoti, skausmu paženklinti medžiai. Ligos priežastis - mes, žmonės. Bet nuoširdžiai tikiu, kad, keliaudami po svečias šalis, vis labiau pamilsime ir savo kraštą. Matydami, kaip kiti gerbia ir myli savo gamtą, savo miškus, gal ir mes pagaliau pamilsime savąją nepakartojamo grožio gamtą ir miškus, kurie privalo tarnauti visų šalies žmonių gerovei ir poilsiui.

MIŠKAS - TAI MŪSŲ GYVENIMAS
Bronius SLAVINSKAS, televizijos operatorius

   Miškas - tai mūsų gyvenimas. Sakau gyvenimas, nes mes tie, kurie dar kvėpuojantys tyru oru, dažniausiai kilę iš kaimo ir beveik visuomet nuo vaikystės susiję su miškų gojais, jų gėrybėmis. Girios, jų paslaptingumas, mūsų sakmės ir padavimai, motinų ir senelių pasakos mus lydi nuo vaikystės. Tai ir pirmieji grybavimo, bei uogavimo įspūdžiai, vilkų ūkavimai, snieguotą žiemą sausų malkų šiluma ilgam yra įstrigę į atmintį, mūsų širdis... Miškas visais laikais, o dažniausiai sunkiais karų ir okupacijų metais, glausdavo ir saugodavo valstietį. Guosdavo jį ir šildydavo... Ir partizanai, paguldę galvas už Lietuvos laisvę, svajojo ir tikėjo, jog mūsų kraštas visada žaliuos ir oš miškai.
   Šiandien nesuprantu, kodėl vėl ir vėl pasigirsta balsai prieš valstybinių miškų saugotojus ir tvarkytojus. Jie kaltinami, kad blogai šeimininkauja, ir todėl dar išlikusius valstybinius miškus reikia privatizuoti, o tiksliau - "prichvatizuoti". Kam tai naudinga? Manau, tik milijonieriams.
   Visais laikais miškininkai buvo pagarboje, jie arčiau kaimo žmogaus ir visuomet jam padėdavo. O ir dabar matau daug gerų pokyčių. Tinkamai atliekami miškotvarkos darbai, atkuriamos kirtavietės, išauginama nemažai sodmenų, rūpinamasi jų priežiūra ir apsauga. O kiek dar įrengta poilsiaviečių, turistinių maršrutų, tarp jų ir neįgaliesiems.
   Pritariu Šiaulių miškų urėdo Stasio Pališkio minčiai, kuris sako, kad "...visi urėdijos darbuotojai sutiko, kad jų atlyginimai būtų mažinami 30-50 proc., dirbame 4 dienas per savaitę ir išgyvename. Ne tik išgyvename, bet ir atlikome visus būtinus darbus." Kad tokius žodžius dažniau išgirstume iš ministerijų valdininkų, bei stambiųjų medienos perdirbėjų, lengviau būtų surasti bendrą kalbą ir teisingą sprendimą. Tikiuosi, kad nebus sunaikinta valstybinių miškų valdymo sistema, nes anonimų siūlomas privatizavimo kelias tik dar labiau nuskurdintų Lietuvą.