Lietuvos ąžuolynų vizija

 "Mūsų girios", 2009 / 09

   Ąžuolas, ąžuolynai daug kam siejasi su ilgaamžiškumu, stiprybe, pastovumu. Mėgstame sodinti ąžuolus iškilmingomis progomis. Prabėgus kiek laiko, didžiuojamės pačių pasodintais, stengiamės juos atsodinti, jeigu ąžuoliukai dėl įvairių priežasčių išdžiūvo, piktinamės, jeigu jie kertami, puikuojamės, jeigu turime ąžuolinius baldus ar kitus iš ąžuolo medienos pagamintus daiktus. Tokie jau mes esame žmonės – skirtingi, su įvairiomis mintimis, įvairiais tikslais, norais, įvairiu vertinimu.
   Noriu kiek plačiau pakalbėti apie ąžuolynus, jų problemas, kurios išplaukia iš bendros miško vertybių skalės, t. y. gamtosauginių, ekonominių ir socialinių. 
   Visuotinai pripažinta, kad ąžuolas gamtoje sukuria buveines daugiau kaip 1 000 gyvių. Tai ir žvėrys, paukščiai, įvairūs šaltakraujai gyvūnėliai, vabzdžiai; kiti augalai, grybai ir t.t. Neatsitiktinai, išskiriant kertines miško buveines (KMB), ąžuolynų, atskirų ąžuolų į jas daugiausia ir pateko. Vien tik Kėdainių miškų urėdijoje ąžuolai KMB sudaro 18 406 m³ arba 23,3 proc. viso KMB tūrio. Šios medienos vertė nenukirsto miško 2007 m. kainomis – 24 116 957 Lt. Daug tai ar mažai, sunku pasakyti, nes niekas giliau netyrinėjo, ar būtina tokius ąžuolo medienos kiekius palikti ūkiniuose miškuose visiškam supūdymui. Ar būtina tokia auka gamtai, užmirštant kitas dvi ne mažiau svarbias ąžuolynų atliekamas funkcijas. Nereikia pamiršti, kad dar paliekama kertamose biržėse ne mažiau kaip 7 stambiausi ąžuolai 1 ha. Lietuvoje ąžuolynų, t.y. medynų, kur ąžuolo tūrio procentas didžiausias, palyginus su kitomis medžių rūšimis, turime 40 734 ha. Miškų urėdijų valdomuose miškuose – 19 114,7 ha, o likusieji 21 619,4 ha – privačiuose ir rezervuotuose nuosavybės teisių atstatymui miškuose. Pagal miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima tik 1,99 proc. visų medynų. 2001–2008 m. ąžuolynų plotas vidutiniškai per metus padidėdavo 761,93 ha (iš jų miškų urėdijų valdomuose miškuose – 533,45 ha). Vien tik Kėdainių miškų urėdijoje kasmet ąžuolynų plotas padidėdavo daugiau kaip 100 ha. Gal kiek blogesnės tendencijos jau pradedamos pastebėti privačių miškų apskaitoje. Tikėtina, kad miškų urėdijos 2009 – 2021 m., vykdydamos ąžuolynų atkūrimo programą, atkurs kasmet ąžuolynus 791 ha plote ir dar atsodins iškirstų ąžuolynų plotą. Plotų, kuriuose tikslinga auginti ąžuolą, Lietuvos miškų instituto mokslininkų nuomone, turime pakankamai – 66 672 ha. Privačių žemių ir miškų savininkai, neabejoju, irgi prisidės prie šio kilnaus darbo. Miškų urėdijos yra išauginusios reikiamą ąžuolo sodmenų kiekį, kad šis tikslas būtų pasiektas. Vien tik Kėdainių miškų urėdijoje tinkančių sodinti ąžuoliukų yra daugiau kaip trys milijonai, kuriais galima pasodinti 1000 ha grynų gryniausių ąžuolynų. Naujus ąžuolynus būtina įveisti tik iš genetiškai vertingų gilių išaugintais sodmenimis. Miškų urėdijų miškuose, Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybos duomenimis, atrinktas gausus pačių vertingiausių ąžuolo medynų ir atskirų medžių kiekis: genetinių draustinių – 346,8 ha, sėklinių medynų – 367,7 ha, rinktinų medžių – 309 vnt. Pasodintos 6 sėklinės ąžuolo plantacijos – 45,27 ha. Pati stambiausia ir sudėtingiausia genetinės įvairovės pažiūriu – Kėdainių miškų urėdijoje. Jos plotas – 21,07 ha. Tai didžiuliai ateities rezervai vertingai sodinamajai medžiagai išauginti. Šiandien ąžuolynų atkūrimui galimybės yra kaip niekada. Valstybiniai miškininkai, turėdami stiprią sėklinę ir sodinukų išauginimo bazę, galėdami pagal visus agrotechninius reikalavimus paruošti dirvą, pasiruošę padėti privačių žemių savininkams. Nereikėtų pamiršti, kad ir Europos Sąjunga finansiškai remia ąžuolynų atkūrimą.
   Ąžuolynų atkūrimas turi ir problemų. Pati didžiausia – per didelis ir vis dar didinamas kanopinių žvėrių skaičius. Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais žvėrių skaičius buvo iš esmės sumažintas iki leistinos ribos, o šiandien jis katastrofiškai didėja. Tuo laikotarpiu pasodinti ąžuoliukai ir be jokių apsaugų „pabėgo“ nuo ūglius skabančių žvėrių. Retenybė buvo pamatyti aplaupyta žieve ąžuoliuką. Šiuo metu būtent to metu pasodintų ąžuoliukų žievę laupo žvėrys. Kada pagaliau mes suvoksime, kad gamtoje turi būti tokia pusiausvyra, kur ir medis, ir žvėris, pagaliau ir žmogus galėtų darniai gyventi ir nedaryti vienas kitam problemų. Juk negalima tuose pačiuose plotuose išauginti nesužalotų ąžuolynų ir laikyti didžiules žvėrių kaimenes. Turime suprasti, kad ąžuoliukai žvėrims yra skanėstas, ir jokios apsaugos ar tvoros, esant neleistinam žvėrių tankumui, nepadės. Daugelio noras atkurti ąžuolynus, žiūrint iš šalies, vien tik dėl tokio atrodytų menko trukdžio, gali patirti nesėkmę. Ąžuolynų atkūrimas reikalauja didžiulių ilgalaikių investicijų. Vieno hektaro pasodinimas, medelių vienokia ar kitokia apsauga kainuoja beveik 10 tūkst. Lt. O kur dar kasmetinė priežiūra? Manau, kad sveikas protas nugalės ir bus rastas šios problemos sprendimas. 
   Kita bėda – ąžuolynus kas keli dešimtmečiai užpuola džiūtys. Paskutinė džiūtis dar tebesitęsia. Lietuvoje išdžiūvo daug brandžių, pusamžių ir net jaunų medžių. Vien tik Kėdainių miškų urėdijoje per paskutinius 4-erius metus iškirstų ąžuolo sausuolių tūris artėja prie 100 tūkst. m³. O kiek dar neiškirsta teritorijose, kur ūkinė veikla uždrausta! Būtina ieškoti atspariausių džiūvimui medžių, jų gilėmis veisti naujus želdinius. Svarbu išsaugoti tokių medžių genofondą. Nuo geriausių miškininkystės pažiūriu žaliuojančių medžių būtina paimti šakutes skiepijimui, veisti medžių sėklines plantacijas, skiepijimo ir kitais šiuolaikiniais vegetatyvinio dauginimo būdais padaugintus ypač vertingus individus sodinti į mišką, kad jų genetinės savybės kuo greičiau būtų perduotos besiformuojančių ąžuolo medynų ateities sėkliniams palikuonims. Labai svarbu surinkti Lietuvos senolių ąžuolų genofondą į vieną ar kelias vietas. Dalis senolių ąžuolų auga po vieną ir neturi galimybės produkuoti vertingų sėklų, nes tiesiog neturi lygiaverčių partnerių arba aplinkiniai medžiai yra jų vaikai, t.y. artimi giminaičiai. Mes visi džiaugiamės Stelmužės ąžuolo ilgaamžiškumu, o unikalių šio ąžuolo ilgaamžiškumo savybių, kaip kad galima šiuolaikinio mokslo dėka panaudoti, neskubame. Lietuvos miškų institutas tik paskutiniais metais molekulinės genetikos ir biotechnologijos laboratorijoje pradėjo šį unikalų medį bandyti padauginti. Yra tokių, kurie Stelmužės ąžuolą laiko niekam tikusiu medienai auginti. Visai negalvojama apie jo atsparumą per daugelį amžių įvairioms negandoms. Yra Europoje ir daugiau panašaus amžiaus senolių. Kodėl nesurinkus jų klonų Lietuvoje? Mūsų šalis juk yra vos ne viso paprastojo ąžuolo išplitimo arealo viduryje. Klimatui šylant – tuo labiau. Turėtume neįkainojamą genetinę medžiagą ąžuolo atsparumui prieš džiūvimus ir kitas negandas. Tai būtų labai vertingas darbas ateičiai. Ilgaamžiai medžiai labai reikalingi laukų, priemiesčių ir visuose kituose želdiniuose. Įvairiais amžiais susiformavusių genotipų išsaugojimas praturtintų Lietuvos ąžuolynų genetinę įvairovę. 
   Kalbant apie ekonominę pusę, reikia paminėti iškertamos ąžuolo medienos kiekius. Kiek iš viso per vieną ar kitą laikotarpį iškirsta ąžuolo medienos, sunku pasakyti, nes tokios apskaitos pagal medžių rūšis paprasčiausiai nėra. Galima pasakyti, kad 1997-2008 m. ąžuolo pjautinųjų rastų ir trumpuolių parduota 417, 08 tūkst. m³, arba po 34,76 tūkst. m³ kasmet. Toks kiekis medienos sudaro tik 3,23 proc. visų minėtu laikotarpiu parduotų pjautinųjų rąstų kiekio.
   Paskutiniaisiais metais daugelyje vietų ąžuolo sausuolių dalį medienos sugadino įvairūs mediengraužiai, todėl jos padaringumas šiuo metu, įvertinus ir šakų tūrį, yra tik apie 50 proc. Likusi mediena – malkos. Taigi iš viso ąžuolo medienos per metus iškertama apie 70 tūkst. m³. Jeigu skaičiuotume, kad šis tūris gautas plynai iškirtus, tai sudarytų apie 273 ha. Lietuvos mastu tai labai nedaug. Miškų urėdijų iškertamas plynai ąžuolynų plotas mažesnis, nes daug iškertama nudžiūvusių ąžuolų iš kitų medynų, o ir ne visi ąžuolynai kertami plynai. Baimintis dėl brandžių ąžuolynų iškirtimo, jeigu ąžuolynų džiūvimas sustos, tikrai nėra pagrindo. Žymiai didesnė grėsmė ateities ąžuolynams – žvėrių daroma žala.
   Keletą žodžių apie socialinį ąžuolo vaidmenį ir kaip jį reikėtų stiprinti, nekartoti klaidų. Lietuvoje yra ne vienas miško parkas ar parkas, kuriame vyrauja ąžuolai. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga sodinami nauji ąžuolynai. Unikalią idėją paverčia tikrove „Neregėtos Lietuvos“ knygos autorius Marius Jovaiša, skirdamas lėšų už kiekvieną parduotą knygą pasodinti po ąžuolą. Lietuvos miškotvarkos instituto specialistai Kėdainių miškų urėdijos teritorijoje baigia ruošti didžiulį, daugiau kaip 40 ha ploto „Neregėtos Lietuvos“ tūkstantmečio ąžuolyno projektą. Pirmą ąžuoliuką šiame ąžuolyne pavasarį pasodino Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Šis ir kiti naujai pasodinti ąžuolynai skirti žmonių lankymui, jų poilsiui. 
   Tačiau sodindami turime laikytis tam tikrų taisyklių. Pasodinę ąžuolą visi norime, kad jis ilgai augtų. Neretai želdynuose pasodintus ąžuolus ir kitus medžius pražudo ne kokios nors negandos, o elementarus nesuvokimas. Susižavėjimas sodinimo ritualu užgožia pačią medelio sodinimo prasmę. Vardinius, atrodytų, unikalius ąžuolus sodiname vieną šalia kito, net nepagalvodami, kaip tas ąžuolas augs po 50-ies ar 100-o metų. Tie, kurie ryžtasi tokių medelių sodinimui, turėtų aiškiai įsivaizduoti, kaip jis atrodys bent po 50-ies metų. Ir labai liūdna, kad net tokiame unikaliame ąžuolyne, kaip kad yra Jono Basanavičiaus tėviškėje pasodintas Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolynas, praėjus 20-čiai metų jau matosi, kad daugelyje vietų jis per tankus, o dar po 20-mečio daugelio vardinių ąžuolų šiame parke nebebus, nes jiems reikia erdvės. Miškuose, ten kur auginama mediena, kur tikslas, kad ąžuolas tįstų į viršų, kad stiebas valytųsi nuo šakų, medžių lajos būna vidutiniškai 10-ies metrų pločio. Tai kaip vardinis ąžuoliukas gali išlikti, jeigu jo kaimynas yra už 3, geriausiu atveju – už 6 metrų. Kažkuris iš jų turės mirti ir atminimą apie sodintoją ar sodinimo progą palaidoti negrįžtamai. 
   Kita blogybė želdynuose – kad sodiname vietose, kurios po metų kitų paverčiamos gyvenamųjų namų kvartalais, keliais ar kokiais pramoniniais statiniais. Tada iškilmingai pasodinti medeliai išraunami – tik jau be didelių iškilmių. 
   Nemažiau svarbi ir sodinamoji medžiaga. Želdynuose, jeigu norime, kad medeliai pabėgtų nuo laužytojų, šienautojų ir visų kitų, kurių supratimas apie medį labai ribotas, turime sodinti tik 1,5-2 m aukščio medelius su gerai suformuota, o dar geriau – su uždara šaknų sistema. Tiek priemiestiniuose, tiek proginiuose želdynuose tinkamai išauginta sodinamoji medžiaga gali mums padėti.
   Labai svarbu želdynuose sodinti ąžuolo formas, kurių trokštame, nes jas kur nors matėme pasodintas. Visi, manau, norime pasodinti savąjį stelmužiuką. Būtina kaupti įdomių ąžuolų formas pagal šakojimosi būdą, lajos formą, gilių dydį, lapų atspalvį ir panašiai. Kiekvienas medis savo išore yra originalus. Vieniems patinka plačialajai, kitiems sauralajai ąžuolai, dar kitiems tik visuotinai pripažintos ąžuolų dekoratyvinės formos, kaip glaustašakė, svyruoklinė, raudonlapė. Reikalinga surasti įdomią estetiniu pažiūriu lietuvišką formą. Lietuvos miškuose, želdynuose yra ne vienas ąžuolas, kurio šakojimasis, lajos, lapų forma yra saviti, sukeliantys estetinį pasigerėjimą.
   Ąžuolas neatskiriamas nuo simbolių kalbos. Dažnai šalių herbuose, apdovanojimų ženkluose, uniforminės aprangos aksesuaruose vaizduojamas ąžuolo lapas, gilė ar visas medelis. Beje, šiais metais Generalinė miškų urėdija įsteigė medalį „Auksinis ąžuolo lapas“, kuriuo bus apdovanojami miškininkai ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys už ypatingus nuopelnus Lietuvos miškams.
   Ruduo – medžių sodinimo metas. Kviečiu visus pasodinti dar šį rudenį savąjį ąžuoliuką. O mūsų juk yra daugiau kaip 3 milijonai!

Juozas Girinas
Kėdainių miškų urėdas