Be tylos pravirktų Labanoro kurtiniai

   Į ūksmingas girias savaitgaliais traukiame pasimėgauti tuo, ko patys dar nesuniokojome. Netoli sostinės esanti Labanoro giria - viena tokių vietų.

   "Po Kuršių nerijos Labanoro giria yra antra pagal lankomumą teritorija Lietuvoje, - tvirtina Labanoro regioninio parko direktorius Tomas Tukačiauskas. - Kur daugiausia nelegalių statybų? Kuršių Nerijoje ir Labanore." Ir suprantama kodėl. Juk šis gražus miškingas ir ežeringas kraštas - netoli sostinės.

Bekraščiai miškai

   Molėtų, Švenčionių ir Utenos rajonuose plytinčiame parke girios apima keturis penktadalius teritorijos. Daugiau kaip 55 tūkst. hektarų Labanoro regioninis parkas - vienas didžiausių tokių parkų šalyje. Didžiąją Labanoro girią sudaro daugybė miškų ir miškelių, kurių pavadinimai susiję su vietiniais kaimais ar ežerais: Baranavos, Rašios, Čiulų, Poviliškio, Pagaluonės, Siesarčio, Lakajų ir kitais.

   Neseniai parko darbuotojai pėsčiųjų ir automobilių pažintiniuose turistiniuose takuose įtaisė du automatinius lankytojų skaičiuoklius. Šalia tako po samanomis paslėpti prietaisai suveikia, kai kas nors juo eina ar važiuoja. "Patys nustebome, kad lankytojų esama dvigubai daugiau nei manėme, - sako parko vyriausiasis biologas Andrius Aliukonis. - O dar kiek jų atvyksta į kitas vietas, nebūtinai šiuo taku pasivaikščioti. Ypač dabar, kai girioje tikras grybų metas."

   Pušynai, eglynai slepia miško gražuolius - rudagalvius baravykus. O paberžių ir raudonikių mišriuose miškuose - nors vežimu vežk. Kai kurie tokie dideli, kad išduoda, jog ir gausiai lankoma giria dar ne visur iššukuota. Matyt, pernelyg didelė ir baugi atvykėliams giliai į ją leistis.

   Gamtosaugininkai siekia išmokyti miškų lankytojus naujos tvarkos - savo šiukšles vežtis atgal į miestą. Taip daroma visoje Europoje. Girioje konteinerių nepamatysite. Anksčiau, kai būdavo statomos šiukšliadėžės, jas ištaršydavo lapės, kiti žvėrys. Kita vertus, išgabenti šiukšles iš miško irgi kainuoja, tad paprasčiau jas parsivežti į miestą. Tačiau tingūs kraštiečiai sunkiai pratinasi prie tokios tvarkos.

Paukščių prieglobstis

   Dėl to, kad girios platybėse dar esama žmonių nepasiekiamų plotų, prieglobstį čia yra radę daugelis retųjų paukščių - kurtinių, gervių, lutučių, juodųjų gandrų, tetervinų, erelių rėksnių ir kitų. Žinovų teigimu, gamtoje kurtinio beveik neįmanoma pastebėti. Paukštis toks kantrus, toks susiliejantis su žeme, kad gali visai šalia, per kelis žingsnius vaikščioti, o šis nė nesukrutės. Ne dažnam ornitologui pasiseka jį pamatyti."

Kurtinio ašaros

   Nors Labanore kurtinių nemažai - apie 60 patinų ir 90 patelių, čia planuojama įsteigti ir šių paukščių veislyną. Iš tuo užsiimančios Lenkijos bus atvežtos kelios poros, o jų jaunikliai, pagal tam tikrą metodiką išmokyti gyventi laisvėje, bus paleidžiami į Labanoro girią.

   Kadangi kurtiniai gamtoje peri ant žemės, jiems reikia tokių vietų, kur žmonės nevaikšto, - kad neišbaidytų. Todėl parko lankytojai neturėtų įsižeisti, jei ne visur (bent jau perėjimo laikotarpiu) bus leidžiama žvalgytis po girią. Labanoro regioniniame parke įkurti du rezervatai - Kiauneliškio ir Girutiškio. Juose aptinkama ir kurtinių perimviečių.

   Vietos žmonės myli šiuos retus savo krašto paukščius, o naminukę, gaminamą iš rugių, vadina "Kurtinio ašaromis". Gal todėl, kad ir kurtiniai, ir šio gėrimo gaminimo aparatėliai, kol įstatymas neleidžia legaliai to daryti, turi slėptis ir būti slepiami gūdžioje girios tankmėje.

Nereikia saugoti?

   Labanorą puošia ne tik miškai, bet ir ežerai. Jų parke tyvuliuoja daugiau kaip 300 (parko ežeringumas - 13 procentų). Ežerus puošia salos, įlankos, pusiasaliai. Tad suprantama, kodėl turtingi lietuviai braunasi į šį parką ir kaip įmanydami stengiasi kuo arčiau civilizacijos nepaliestų švaruolių ežerėlių kurti sodybas.

   Ne tik kurtiniai verktų, netekę savo tylių miškų. Apskritai visa Labanoro giria yra paskelbta paukščių ir jų buveinių apsaugai svarbia teritorija. Ir jei pamažu paversime ją visiškai civilizuotą, neliks to grožio, dėl kurio turistai būriais plūsta į šiuos kraštus.