Politinė audra valstybinių miškų sistemos griovėjų smegeninėse

"Ūkininko patarėjas", 2009 m. spalio 29 d.
Vytautas Ribikauskas

   Daugiau kaip 1 mln. ha miškų po privatizacijos audrų dar pasilikusių valstybės nuosavybėje – geidžiamas skanus kąsnis, norintiems kuo didesnę riekę atsirėžti nuo Lietuvos valstybinio pyrago. Juk daugiau jau beveik neliko ką privatizuoti. Miškai ir taip jau ilgai išsilaikė. Išsilaikė, ko gero, tik valstybinių miškininkų vienybės ir tvirtumo, pasišventimo bendrai idėjai dėka. Tačiau valstybiniams miškininkams vis sunkiau sekasi atsilaikyti prieš privatizacijos šalininkų spaudimą. Žiniasklaidos priemonėse valstybiniai miškininkai kaltinami neefektyviu darbu, tiesiog kenkimu Lietuvos ekonomikai. Pilasi iš kažkur ištraukti skaičiai, kuriais bandoma įrodyti, kad dėl neefektyvaus valstybinių miškų valdymo Lietuvos biudžetas praranda milijonų milijonus, užmirštant, žinoma, milijonais įvertinti nemedieninę miškų vertę, kurios išsaugojimu ir didinimu besirūpinant valstybiniai miškininkai deda milžiniškas lėšas ir pastangas.
   Spalio 3 d. „Ūkininko patarėjo“ „Minčių brastoje“ straipsnyje „Tyla prieš politinę audrą“mintimis apie valstybinių miškų valdymą ir kitas problemas su skaitytojais dalinosi apie miškus dažnai ir gan objektyviai rašantis gerb. žurnalistas Polikarpas Ragožis. Jei bus leista, norėtųsi ir man „sušlapti kojas“ toje „Minčių brastoje“. 
Niekada valstybiniai miškininkai nepuolė privačių miškų savininkų, pasak straipsnio autoriaus, bijodami, kad, sumažėjus valstybinių miškų plotams, neišvengiamai turės mažėti ir valstybinių miškų pareigūnų. Valstybiniai miškininkai niekada neprieštaravo, kad miškai būtų sugrąžinti teisėtiems jų savininkams ar savininkų palikuonims, tačiau prieš tai, kad valstybiniais miškais būtų kompensuojama savininkams už prarastą žemę ar kitą nekilnojamąjį turtą miestuose ar kur kitur.
   Dėl per daug intensyvios miškų eksploatacijos miškininkus prie stulpo kalė, visų pirma, žiniasklaida ir perdėtai jautrūs visuomeninių gamtosauginių organizacijų veikėjai. Deja, jie neskyrė, kuriuose miškuose – valstybiniuose ar privačiuose blogai šeimininkaujama. Todėl valstybinių miškų valdytojams nieko kito neliko, kaip tik išaiškinti visuomenei, dėl ko miškų privatizacijos įkarštyje jų būklė yra pablogėjusi. Valstybiniuose miškuose visą laiką buvo dirbama stabiliai, prisilaikant visų miškų tvarkymą reglamentuojančių teisinių aktų: miškų eksploatacija vykdoma pagal miškotvarkos ir mokslininkų nustatytas apimtis, kirtavietės mišku atkuriamos laiku ir tinkamai, tinkamai vykdoma miško priežiūra ir apsauga, plačiai vykdomi miškų nemedieninės funkcijos gerinimo darbai. Miškuose laisvalaikį leisti mėgstančių piliečių patogumui valstybiniuose miškuose įruošta daugybė gražių poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, stovyklaviečių, pažintiniai miško takai driekiasi per unikalaus grožio miško kampelius.
   O, kad dauguma miškų sklypus atsiėmusių savininkų nemoka juose ūkininkauti, tai jokia paslaptis. Tačiau valstybiniai miškininkai jų dėl to nesmerkia, o, priešingai, organizuoja nemokamus mokymo kursus, kurių metu miškų savininkus supažindina su elementariomis miškų tvarkymo problemomis, padeda savininkams jų valdose vykdyti įvairius miško darbus, ypač miško atkūrimo kirtavietėse. Valstybiniai miškininkai privačių miškų savininkams išaugina miško sodmenis, vykdo jų miškų sanitarinę bei priešgaisrinę apsaugą.
   „Tyla prieš politinę audrą“ autorius teisingai pastebi, kad pastaruoju metu (po 20 metų) padėtis pagerėjo ir privačiuose miškuose, dėl ko puolimas (tik ne iš valstybinių miškininkų pusės) prieš privačius miško savininkus atlyžo. Tie miško savininkai, kuriems terūpėjo kuo greičiau nustverti kokį papildomą litą už tarsi iš dangaus nukritusį miško gabalėlį, savo miško sklypelius jau seniai iškirto arba pardavė. Dalis savininkų įvairiuose mokymo kursuose susipažino su ūkininkavimo miške pagrindais, sužinojo tikrąją miško vertę ir į savo miško valdas pradėjo žiūrėti šeimininko akimis. Maža privačių miškų savininkų dalis turėjo reikiamą miškininko išsilavinimą ir savo miškuose šeimininkauja pavyzdingai nuo pat privatizacijos pradžios. Todėl visiškai nėra ko stebėtis, kad ir privačiuose miškuose pradėjo atsirasti net poilsio aikštelės lankytojams. Ateityje rekreacinių objektų privačiuose miškuose dar daugės, bet sutikime, kad privatininkai rekreaciniu miškų tvarkymu „apsikrėtė“ tai nuo valstybinių miškų tvarkytojų. Taigi, valstybinių miškų valdytojai privačių miškų savininkus niekada nelaikė savo priešais, o tik stengėsi paaiškinti visuomenei, kad, vertinant būklę Lietuvos miškuose, būtina atskirti ir įvardinti, kuriame miške kas šeimininkauja, ko, beje, nesugebėjo ar nenorėjo padaryti žiniasklaida ar pavieniai gamtos mylėtojai.
   Minėtame straipsnyje autorius teigia, kad vis daugiau pasigirsta balsų, palaikančių privačią iniciatyvą, siūlančių net privatizuoti valstybinius miškus. Tačiau tie balsai ne iš liaudies. Kai Lietuvoje jau viskas privatizuota ar prichvatizuota, aišku, kai kuriems „balsams“ labai rūpi pasiglemžti ir taip ilgai prieš privatizacijos vėjus atsilaikiusius valstybinius miškus. Na, padaugėtų Lietuvoje dešimtim kita milijonierių, tačiau visuomenei naudos iš to – jokios. Juk matome, kaip po pirmųjų valstybinio turto privatizacijų tiesiog grybų dygimo ir augimo tempais atsirado Lietuvoje visa eilė milijonierių, tačiau liaudis mėšle tebesikapsto iki šiol.
   Matomai dėl valstybinių miškų privatizavimo tikslų kaip tik ir įsiliepsnojo konfliktas tarp urėdijų bei stambiųjų medienos perdirbėjų. Ko gero privatizuojant Lietuvos valstybinius miškus didžiausius kąsnius atsiplėštų būtent medienos perdirbimo korporacijų magnatai. O kai turtingi „ miškų privatizacijos idėjos balsai“ gviešiasi į didžiausią Lietuvos turtą – valstybinius miškus, tikėdamiesi dar labiau pralobti, visada atsiras ir „moksliniai“ tokios privatizacijos pagrindai.
   Kai šiuo metu esančiomis aplinkybėmis negalima tiesiogiai imti ir privatizuoti valstybinių miškų, prasideda „moksliškai“ pagrįsta valstybinių miškų valdymo struktūros kritika. Bandant pakeisti valstybinių miškų valdymo struktūrą, kaip tik ir siekiama pamažu paruošti dirvą būsimai miškų privatizacijai. Tačiau, nesisekant pakeisti valstybinių miškų valdymą, „privatizacijos idėjos balsai“ griebiasi seno, kaip žmonijos istorija, metodo – skaldyk ir valdyk įgyvendinimo. Prieš kurį laiką buvo atsiradęs anoniminių girininkų laiškas Saulėlydžio komisijai, o neseniai, matomai, aukštesnio rango miškininkų laiškas perduotas Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir premjerui Andriui Kubiliui. Abiejuose laiškuose atseit patys miškininkai atskleidžia savo neūkiškumą valdant didžiausią Lietuvos turtą – valstybinius miškus. Visais laikais miškininkai pasižymėjo išskirtine vienybe.Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento Edmundo Bartkevičiaus žodžiais: „Mūsų (miškininkų) vienybės pagrindas – tai mūsų profesija, kurią rinkomės ne dėl garbės ar riebesnio kąsnio, o puoselėdami kilnią idėją paversti Lietuvą žaliuojančiu mišku...“
   Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo:“ miškų privatizavimo balsų“ pastangos sukiršinti valstybinių miškų valdytojus, skatinant kai kurių aukštesnio rango miškininkų ambicijas, kurstant miškininkų tarpusavio nesantaiką, pamažu pradeda duoti vaisius. Tad, ar atsilaikys valstybiniai miškininkai prieš per amžius ištobulintą skaldymo politiką? Kol kas, įveikiant ekonominės krizės sunkumus, miškininkai vieningi, kaip reta. Miškininko dienos minėjime Šiaulių miškų urėdas Stasys Pališkis kalbėjo: “...beveik visi urėdijos darbuotojai sutiko, kad jų atlyginimai būtų mažinami 30-50 proc., dirbame 4 dienas per savaitę ir išgyvename. Ne tik išgyvename, bet ir padarėme visus būtinus darbus. Nebuvo jokių streikų, jokių mitingų, miškininkai pademonstravo aukščiausio laipsnio sąmoningumą“. Ir taip visose urėdijose. Išlikti vieningais valstybinius miškininkus Miškininkų dienos minėjime ragino ir generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
   Taigi, priešingai, nei teigia P.Ragožis, tos akivaizdžios sumaišties valstybinių miškų sistemoje kaip ir nesama. Be abejo, kai kurie pertvarkymai valstybinių miškų valdymo struktūroje – reikalingi, tačiau šis procesas vyksta nuolatos ir kirsti iš peties tikrai nėra reikalo. O privačių miškų tvarkymą valstybiniai miškininkai gali prisiimti ir be didelių reformų, juo labiau, kad bendradarbiavimas tarp valstybinių miškininkų ir privačių miškų savininkų vyko visada ir tebevyksta dabar. Dėl privatizacijos sumažėjo valstybinių miškų plotai todėl, kad nereikėtų mažinti valstybinių miškų priežiūrą atliekančių specialistų skaičiaus, jie gali prisiimti ir privačių miškų tvarkymo funkcijas. Kam dar kurti papildomas privačių miškų valdymo įstaigas, kaip siūlo Lietuvos miško savininkų asociacijos prezidentas Algirdas Gaižutis. 
   Politinė audra dėl Lietuvos valstybinių miškų likimo rutuliojasi nebent kai kurių veikėjų, siekiančių sunaikinti efektyviai dirbančią valstybinių miškų sistemą, prichvatizuoti dar likusį valstybės turtą, smegeninėse. Tikėkimės, kad politinė audra neišguldys Lietuvos eglynų...