Lietuvių miškai - savose rankose?

"Respublika", 2009 m. spalio 29 d.
Ramunė VAIČIULYTĖ, "Respublikos" žurnalistė 

   Ar lietuviški miškai vis dar priklauso lietuviams? Kodėl vis didesni valstybinio miško plotai atsiduria privatininkų ir užsieniečių rankose? Kodėl griaunamas šalies miškų ūkis ir ko reikia saugotis, kad jis nebūtų visiškai sugriautas?

   Prie apskritojo stalo padiskutuoti apie tai susėdo rašytojas Romas SADAUSKAS, Medienos perdirbėjų asociacijos viceprezidentas Gediminas MAČIULAITIS, Alytaus urėdas Rimantas PRŪSAITIS, Valkininkų urėdas Arvydas STRAZDAS ir ekonomistas Kęstutis JASKELEVIČIUS.

   R.VAIČIULYTĖ: Pradėkime nuo tokio paprasto klausimo - ką lietuviui reiškia miškas?
   R.SADAUSKAS: Aš gyvenu prie tokios daukantinės Bestraigiškių girios, tai ten, toje girioje, randami tos senosios miškininkystės pradmenys, kai žmogus išdegindavo, ten ką nors sėdavo ir pan. Pamūrės, krūmiškės akmenų, kiti ženklai. Miškas nuo seno gyveno, jame yra pasaulis, kuris nuo seno gyveno. Tai yra ir šventa vieta, ir pragyvenimo šaltinis, miškas lietuvį glėbdavo pavojaus atvejais, visais laikais lietuviai ieškojo paguodos miške, sveikatos... Aš neįsivaizduoju mūsų lietuvio be miško, mūsų pirmtakai - Donelaitis, Baranauskas, Daukantas - ištisą miškų, girių literatūrą sukūrė. Tai man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų jau nuo mokyklos suolo turime žinoti, kas yra miškas, ir aiškinti tokius paprastus ir kartu nepaprastus dalykus. Nors gal tai nereikalinga ir sunku.

   R.VAIČIULYTĖ: Labai norisi paklausti - ar lietuviški miškai vis dar priklauso lietuviams?
   K.JASKELEVIČIUS: Na, kol kas nėra ta riba peržengta - daugelis miškų vis dar yra Lietuvos nuosavybė, tačiau tokio pavojaus esama, kad tuos miškus sieks ir siekia užvaldyti kitų valstybių suinteresuotos verslo grupės. Nors galioja įstatymai, yra numatyti pereinamieji laikotarpiai, kada užsieniečiams bus galima įsigyti mišką. Tas pereinamasis laikotarpis baigiasi kitąmet, tačiau tokie veiksmai vyksta šešėlyje, ir manyčiau, kad yra nemaža dalis tų miškų užvaldyta. Tokios oficialios statistikos nėra, tačiau galima manyti, kad apie 50 tūkst. hektarų tuo šešėliniu, paslėptu būdu per tarpininkus jau priklauso ne Lietuvos piliečiams. Tai kelia susirūpinimą ir pavojų, tačiau kur kas didesnį pavojų šiuo metu kelia kita aplinkybė. Tai šešėlinių interesų kova, kurios objektas yra valstybiniai miškai, ir, sakykim, pastarosiomis savaitėmis buvo parengtas anoniminis laiškas šalies institucijoms, jame grupė žmonių, prisistatančių kaip miškininkai, tačiau nepasakančių tikslių savo vardų ir pareigų, įrodinėja, kad valstybiniai miškininkai negali efektyviai tų miškų tvarkyti, reikia juos jau beveik visai likviduoti ir visus miškus - jei ne visus, tai ryškią dalį - paversti privačiais. Privatizuoti. Jeigu dar prisiminsime tai, kad prieš keletą mėnesių į medienos rinką įžengė toks stambus žaidėjas kaip viena švedų kompanija, įsigijusi "Girių bizoną", galima įžvelgti, jog tai yra jų lobistinė veikla. Būtent tos kompanijos. Tai štai aš tokius matau pavojus miške ir aplink jį.

   R.VAIČIULYTĖ: Jūs minėjote, kad oficialios statistikos nėra, tačiau miškai šešėliniu būdu pereina į užsieniečių rankas. Gal galite pasakyti požymius - kaip tai yra matoma? Pagal ką nustatoma?
   K.JASKELEVIČIUS: Tokių matomų požymių kaip ir nėra. Bet yra žmonės, kurie yra tarpininkai, ir jie gali būti liudininkais tų dalykų. Taip per tarpininkus ir galima sužinoti, kad tokie procesai vyksta.
Noriu pasakyti tik dar vieną dalyką, kad iš esmės tai yra realios grėsmės mūsų nacionaliniam saugumui, nes tai vyksta ne tik su miško paskirties žeme, bet ir su žemės ūkio paskirties žeme. Kiek aš žinau, grupė Seimo narių yra parengusi kreipimąsi į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kad būtent tuos reiškinius pamėgintų ištirti - kiek mūsų turto yra užvaldyta, nes tokios statistikos nėra. Nei Nekilnojamojo turto registras, nei jokia kita tuos dalykus tvarkanti institucija negali tokių duomenų teikti, nes viskas yra registruota tarpininkų vardu, nors realiai tas priglaubta per įvairias paskolas, per kitus būdus, priklauso tam ar kitam užsienio piliečiui.

   R. VAIČIULYTĖ: Rengdamasi šiai diskusijai perskaičiau nemažai medžiagos apie miškus ir jų padėtį. Ir štai radau tokį pasakymą, kad šimtai hektarų valstybinio miško patyliukais buvo atmatuota privatininkams, nors šalies Konstitucija, Žemės ir Žemės reformos bei kiti įstatymai pabrėžia, kad valstybiniai miškai negali būti privatizuojami, nuosavybės teisės į juos neatkuriamos. Tai kas čia atsitiko?
   A.STRAZDAS: Galėčiau pasakyti, kad, mano manymu, nuosavybė yra šventas dalykas, ir tai, kas priklausė privačiai nuosavybei, turi būti grąžinta, ir tas procesas vyksta. Manau, kad jis jau yra prie pabaigos ir yra rezervuoti privatizavimui miškai. Yra ir valstybinių miškų, kurie praktiškai visada ir buvo valstybiniai miškai. Manau, kad šioje vietoje privačių savininkų teisės nėra pažeidžiamos. Yra atskirų atvejų, ir tais atvejais ne visada miškininkai kalti, kada iškyla problemų, jog lyg ir valstybinis miškas buvo grąžintas savininkui, tačiau tai iškyla visiškai kartais ne dėl to, kad sugrąžinta, bet dėl to, kad kai kurios institucijos tarpusavyje nesuderino savo veiksmų. Sakykim, Registrų centras ir Miškotvarkos institutas turi savo duomenų bazes, kada jas sulygina, atsiranda skirtumų, kurių nebuvo. Pavyzdžiui, savininko miškas užeina ant valstybinio miško ribų, ir išeina taip, kad viskas privatizuota neteisėtai. Yra tokių momentų, kurie ir sukelia abejonių miškininkų darbu.

   R.VAIČIULYTĖ: Mano duomenimis, šalies prokuratūros praėjusiais metais gavo net 62 ieškinius ir 32 pareiškimus, kuriuose urėdijos prašė grąžinti neteisėtai užgrobtus miškus valstybei ir visuomenei, panaikinti apskričių viršininkų priimtus sprendimus. Nemažai ieškinių teismuose nagrinėta ir dar laukia eilės ir šiais metais.
   Tačiau tie patys prokurorai nesupranta, kaip patys urėdai, kurie grąžinant mišką derina žemėtvarkos projektus, "nemato", kad nuosavybė atkuriama į valstybinį mišką, o šis paskui "netyčia" atsiranda užsieniečių rankose.
   Gal ponai urėdai galėtų pasidalyti savo patirtimi, kas darosi mūsų šalies miškų ūkyje?
   R.STRAZDAS: Pratęsdamas galiu pasakyti, kaip tai atsitinka. Pas mus urėdijoje buvo du tokie atvejai. Vienu atveju buvo parengtas žemėtvarkos projektas, buvo savininkui grąžintas miškas ir viskas su urėdija buvo visai nederinta. Išėjo taip, kad per apskritį viską perėjo, įteisinta nuosavybė ir viskas registruota, nieko nėra. Kitu atveju buvo teisėtai grąžintas savininkui miškas, tačiau privačios žemės riba ir valstybinio miško riba susikirto dėl to, kad schemos buvo sudarytos pagal stambius mastelius, o dėl to susidarė didelė paklaida. Išnagrinėjus tą antrąjį atvejį paaiškėjo, kad nieko nėra pažeista, bet kada dvi žinybos nesuderina savo duomenų bazių, kartais akmenys lekia ir į mūsų daržą. Nors reikia ieškoti kitų priežasčių.
   R.PRŪSAITIS: Gal ir pasitaikė kokių atvejų, gal ir piktybinių, bet tada reikia atlikti tyrimus ir spręsti tą klausimą iš karto. Bet, kaip minėjo kolega, ribų taisymas, šioks toks neatitikimas susidaro. Per tūkstančius hektarų atsiranda ir dešimtys tokių neatitikimų dėl mastelių, dėl tarnybų, dėl valdininkų veiklos.

   R.VAIČIULYTĖ: Kam naudinga grobti lietuviškus miškus? Klausimas specialiai Gediminui, šioje diskusijoje atstovaujančiam medienos perdirbėjams.
   G.MAČIULAITIS: Kam naudinga privatizuoti miškus? Mano nuomone, tas dalykas yra specialiai sukurtos jėgos, t.y. didieji medienos perdirbėjai. Vardais pavardėmis neminėsiu, bet visi ir taip puikiai žino, kas spaudžia mūsų valdžią. Jie turi daug pinigų, varto didelį kapitalą ir yra suinteresuoti viską valdyti.
   Taip, buvo sugalvotas tas pereinamasis laikotarpis, bet jau anksčiau man teko girdėti, kaip pareiškė vienas stambiai kompanijai atstovaujantis žmogus: mes jus visus čia parklupdysime. Praėjo jau penkeri metai klupdymo, matyti, kad jie patys dar klumpa.
   Iš pradžių jie buvo pasirinkę kitą kelią - kėlė kainas ir norėjo tokius kaip mes sužlugdyti. Tačiau tas kelias nepasiteisino, o dabar jie eina kitu keliu, kad viskas būtų vienose, t.y. jų, rankose.

   R.VAICIULYTĖ: Kas darosi su mūsų miškų ūkiu?
   R.SADAUSKAS: Noriu grįžti į labai tolimus laikus. Į 1944-uosius, kai buvo pasitraukę kartu su kitais pabėgėliais daugiau kaip 70 diplomuotų Lietuvos miškininkų. Jie žinojo, kas jų laukia okupacijos metais, turėjo pamokų iš 1940-ųjų, tad tą 1944-ųjų rudenį, dar nesibaigus karui, gaudžiant patrankoms, tie visi miškininkai susirinko į tokią sueigą, kaip jie pavadino. Pažiūrėkite, kokie jie buvo romantikai: toje sueigoje profesorius Juozas Rauktys skaitė pranešimą "Liepos medis ateities Lietuvos miškuose". Jie neabejojo, kad bus ateities nepriklausoma Lietuva ir kad miškai bus. O antras klausimas buvo štai koks: valstybinių miškų plotų padidinimas būsimos nepriklausomos Lietuvos miškuose. Valstybinio ploto. Jie sakė, kad po karo atsiras daug bešeimininkių miškų. Ir tų, kuriuos ištrėmė į Sibirą, ir tų, kurie iš Vakarų negrįš, ir visokiomis kitokiomis aplinkybėmis. Jie sakė, kad tuos miškus pirmiausia turėtų priglobti valstybė. Tos ateities Lietuvos miškus.
   Dabar prieita prie to, kad reikia sugriauti valstybinę miškininkystę. Pusę metų nuo to, kai išjungia šilumą Vilniuje ir kai vėl įjungia, aš gyvenu Lazdijų rajone, prie Bestraigiškių girios. Tai yra sena daukantinė giria. Buvo ten visi girios pakraščiai jau privatizuoti - maždaug tai yra valstybinis miškas, bet du jo kilometrai jau privatizuoti. Nors visai neseniai jie dar visi priklausė valstybei, skiriasi tie miškai kaip dangus nuo žemės. Ta giria yra apkramsnota aplinkui. Tie žmogeliai, kurie atsiėmė miškus, jau gali geriausiu atveju pastovėti miške nuvežti. Apie tai, kad jie vykdytų miško savininkų pareigas, nėra jokių kalbų. Jei jie turi vaikų, tai tie vaikai gyvena miestuose ir jiems geriausia būtų, kad ant tų medžių augtų ne lapai, o pinigai. Jie pardavinėja tuos miškus, važiuoja kažkokios brigados ir šnioja tuos miškus... Apie sodinimą nėra kalbos... Valstybiniame miške miškininkai kuo puikiausiai tvarkosi, o šitie privatūs atrodo tarsi visai kitos valstybės miškai.
   Nemanau, kad visur taip negerai. Aš žinau, kad yra ir kitokių savininkų. Aš tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kas gali atsitikti ir kas jau yra atsitikę. O kadangi dabar jau einama link miško išdraskymo, tai yra paskutinis smūgis miškui į paširdžius.
   R.PRŪSAITIS: Žinote, yra pas mus ir gerų privatininkų tvarkymosi pavyzdžių. Ir šiuo metu valstybinių miškų yra 50 proc., t.y. iš 2,2 mln. hektarų visų miškų -1,1 mln. hektarų, 35 proc. yra privačių miškų, ir kita dalis - rezervuoti. Yra tarp jų ir tikrai gerų miškų. Tik štai žmogus, atsiėmęs mišką, iškart pirmus metus mėgina jį kirsti. Susidaro toks vaizdas, kad tie miškai labai greitai kertami ir viskas labai greitai iškertama. Bet iš esmės tai jie juk daro visokius projektus, kuriuos reikia derinti, reikia gauti leidimus.
   Tik, kaip sakė rašytojas, tikrai yra pavyzdžių, į kuriuos ir žiūrėti baisu. Reikia ten šiek tiek mūsų priežiūros, kad būtų išsaugoti tie miškai.

   R.VAIČIULYTĖ: Rašytojas taip pat kalbėjo apie mūsų miškų ūkio griovimo istoriją. Tai kas išties čia atsitiko? Kas tiesiog daro įtaką mūsų miškams ir juos atakuoja?
   K.JASKELEVIČIUS: Reikėtų trupučiuką grįžti atgal ir priminti, kad miškų ūkyje įvyko tokios rimtesnės reformos per šį dvidešimtmetį. Pirmoji reforma buvo miškų strateginio valdymo ir ūkinio valdymo atribojimas. Šią reformą inicijavo patys miškininkai, ir manyčiau, kad tai buvo padaryta laiku ir labai teisingai, nes suplakti tas dvi funkcijas į viena miškams ne į naudą. Antroji reforma buvo padaryta atskiriant arba atimant iš valstybinių miškininkų pagalbos privatiems miškams funkciją. Kitaip tariant, tarsi sukuriant autonominę privačių miškų sistemą. Lyg ir savivaldos principu besitvarkančią, ir yra šiokia tokia valstybinė parama, žodžiu, yra savivaldybėje, aplinkos apsaugos agentūroje yra vienas miškininkas, kuris konsultuoja, leidimus išduoda ir visa kita. Tai štai šita antroji reforma, gal urėdai ir nesutiks, mano akimis žvelgiant, buvo labai nevykusi, todėl, kad girininkija čia pat, ta parama, konsultacijos čia pat, gal tik už kilometro dviejų, o jam reikia belstis kažin kur - į Radviliškį, Varėną ar kur kitur - ir ten gauti tuos leidimus. Juolab kad ten vienas miškininkas aptarnauja daug žmonių. Yra susikūrusių ir privačių miškų asociacijų, tačiau ir jos nepajėgios, nes reikia lėšų ir visa kita. Ir čia štai yra vienas dalykas, apie kurį mažai kalbame: privačius miškininkus iš esmės išnaudoja vėlgi susikūręs toks interesų ratelis - miškininkų ir užsiimančiųjų miško ruoša, nes išmanančių miškininkystę privačių miškų savininkų yra gal tik kokie keli tūkstančiai, o visi kiti - toli gyvenantys miestuose ar pagyvenę savininkai: jie mielu noru pusvelčiui parduoda tas savo valdas su žeme ir be žemės tiems privatiems iniciatoriams, o pastarieji kaip tarpininkai pasiima liūto dalį. Na, tie pinigai ar jų didžioji dalis lieka Lietuvoje, bet, žvelgiant iš privačių miškų interesų pusės, jie negauna to, ką galėtų gauti. Taigi šiuo požiūriu valstybinė miškų urėdijų pagalba būtų naudinga. Nes vienas iš motyvų, kodėl reikia atskirti privačius miškus nuo urėdijų, buvo tas, kad jie konkurentai, o jei konkurentai, tai jie negali būti po vienu stogu. Nieko panašaus. Jie partneriai, kurie gali vienas kitam padėti. Ir šiandien privatūs miškininkai perka sodinukus, daigus želdinti urėdijose, priešgaisrinė apsauga irgi yra iš urėdijų, na, tos struktūros savivaldos principu sunkiai gali funkcionuoti, todėl aš manyčiau, kad dabar reikia padaryti trečią reformą ir tuos miškus grąžinti atgal valstybinių urėdijų globon. Aišku, jie kratysis, nes tai naujas galvos skausmas, bet kadangi miškai yra vientisi ir sakoma, kad negalima jų dalyti, - miškas yra miškas, - tas dviejų nuosavybių egzistavimas, man atrodo, būtų labiau vykęs. Naujas pavyzdys: šių metų ekonomikos Nobelio premija buvo paskirta keliems ekonomistams, kurie įrodė, kad valstybinė nuosavybė gali egzistuoti irgi lygiai taip pat efektyviai, kaip ir privati nuosavybė. Net ir šitoje šviesoje tą reformą galima atsukti.
   Beje, verta prisiminti, kokią reformą šiandien stengiamasi įgyvendinti mūsų miškų ūkyje. Jos esmė yra visų miškų urėdijoje įkurti vieną įmonę. Šita grėsmė irgi yra didelė, gal net pati didžiausia. Nevykęs tokios reformos pavyzdys yra Latvija. Joje tokia reforma atlikta maždaug prieš keturiolika metų ir buvo įkurta įmonė, kuri tik kirto miškus, atliko ruošos darbus ir buvo pasidalijusi funkcijas su valstybinėmis miškų tarnybomis, kurios vykdė priežiūrą - atkūrimą, sanitariją ir pan. Šiandien latvių miškininkai vis garsiau šneka apie tai, ką jie padarė. Mūsų didieji medienos perdirbėjai šią reformą vis tiek "stumia" - įrodinėja neefektyvų darbą, rašo anoniminius laiškus ir pan. Jau seniai ir Seime buvo aptariamas šis dalykas ir ta grėsmė, pasirodo, yra reali. Todėl nežinau, ar miškininkai gali pasipriešinti, nes jeigu tave tris kartus apkaltins, kad tu blogai ūkininkauji, ir pats tuo pradėsi tikėti. Aplinka tuo gali lengvai įtikinti.
   G.MAČIULAITIS: Aš irgi nesuvokiu tų dalykų. Mes dažnai susirenkame į medienos perdirbėjų suvažiavimus ir nė vienas nėra pritaręs tam, kad viena institucija valdytų miškus. Niekas tam nepritaria. Mes rašome raštus, kad tokių dalykų nebūtų, bet traukinys vis tiek važiuoja. Kas jį stumia?
   R.PRŪSAITIS: Svarbiausia, kad mes susirenkame ir kalbamės, kas už miškininkus vykdo reformas? Reformas daro tie, kurie perka medieną, dažniausiai - stambieji pramonininkai. Kodėl jie turi įgyvendinti reformas už miškininkus, juk jiems reikėtų žiūrėti savų reformų.
Mes juk turime savų mokslininkų, savų darbuotojų, išmanančių žmonių - juk galima susirinkti ir pasvarstyti, kas buvo gerai, kas blogai ir ką reikia daryti.
   A.STRAZDAS: Žinote, kalbant apie reformos darymą, nepavyko vienu būdu padaryti reformos, tai matyti, kad stengiamasi padaryti tą reformą žymiai rafinuočiau arba slapčiau. Pavyzdys gali būti kad ir toksai, kad urėdijos galėtų pardavinėti me-dieną nenukirstu mišku. Atrodo, tai labai švelnus pasiūlymas, bet nenukirsto miško kainos yra nustatomos Vyriausybės. Juk tada atsiras galimybė nusipirkti medienos žymiai pigiau ir miškininkai liks be pajamų, pereis pajamos į kitas rankas ir neliks pinigų viešų darbų priežiūrai. Kai neliks priežiūrai, tada atsiras netvarka miškuose, mus tada galės iš naujo apkaltinti netvarka, ir ta reforma gali pajudėti pati savaime.
   Šiuo metu yra įrodinėjama, kad valstybiniai miškininkai galėtų 100-120 mln. litų be didelio vargo efektyviau ūkininkaudami sumokėti valstybei. Paprasta matematika, imkim ir paskaičiuokim - yra 42 urėdijos, apytiksliai išeina kiekvienai urėdijai po 2,5 mln. litų. Tai jeigu vidutinę urėdiją imtume, išeitų maždaug 30 proc. Iš kur tie pinigai? Gal tada mums nereikia priešgaisrinės apsaugos? Nereikia sanitarijos, nereikia miško atkūrimo ir kelių priežiūros... mes valstybei atiduosim tuos pinigus, bet iš tikrųjų užkrausime tą pačią naštą valstybės biudžetui, nes reikės priešgaisrinei apsaugai papildomų pinigų iš biudžeto ir pan. Šioje vietoje yra sistema, kuri dabar egzistuoja visai normaliai, ją bandoma sugriauti per tokius perpumpavimus.
   K.JASKELEVIČIUS: Latvijoje būtent taip ir atsitiko. Sunkmetis, pinigų biudžete trūksta, pernai dar papildomai skyrė 4 mln. iškirsti, o atkūrimo darbų nefinansavo. Iš miško pajamas didiname, o atkūrimo lėšas mažiname.
   G.MAČIULAITIS: Taip Latvija sujaukė ir mūsų rinką. Iš Latvijos į Europą pradėjo važiuoti pigi mediena, tad mūsiškė pasirodė nereikalinga. Ne viena lentpjūvė pristabdė savo veiklą, nes buvo neįmanoma konkuruoti su tokiomis kainomis, kurias siūlė latviai. Pusę metų visa veikla buvo paralyžiuota. Dabar jau viskas atsitaiso. Latviai pabaigė savo medieną, dabar kaina vėl pradės kilti.

   R.VAIČIULYTĖ: Ponas K. Jaskelevičius iškėlė visai neblogą mintį, kad visus miškus reikia grąžinti valstybei. Kaip įsivaizduojate, kaip tai galėtų vykti?
   K.JASKELEVIČIUS: Manyčiau, kad vėl tuos privačių miškų priežiūros miškininkus iš savivaldybių reikėtų pasodinti į urėdijas. Atsirastų miškų kontrolės skyrius. Vis tiek dabar miškininkai už dyką paslaugas teikia, tik tai vyksta pačių urėdų iniciatyva.
   R.PRŪSAITIS: Tai panašus modelis, kaip dabar yra Vokietijoje. Valstybinės girininkijos turi tiek valstybinių, tiek privačių miškų ir atliekami darbai, privatininkai net nesikiša, o yra patenkinti. Jeigu pas mus sugrįš miškų kontrolės skyriai, kaip buvo anksčiau, tai ta kontrolė liks ta pati Aplinkos apsaugos departamento.
   A.STRAZDAS: Aš šioje vietoje galbūt paprieštarausiu. Grįžkime prie to, iš ko išėjo atskyrimas ir atėmimas teisių valstybiniams miškininkams prižiūrėti valstybinius miškus ir juos kontroliuoti. Kadangi vis dėlto mes esame šiuo atveju ne partneriai, o konkurentai, tai vėl atsiras kaltinimų, kad mes kišamės į privačius reikalus, o yra vis dėlto sukurtos institucijos - Miškų inspekcija, kontrolės skyriai, kurie atlieka šitą darbą, ir aš manau, kad jie tą darbą atlieka gerai. O visa, ką aš sakiau, mes keičiame paslaugas, tuos miškus prižiūrime ir padedame prižiūrėti, aš manau, kad tai yra normalu. Negaliu sakyti, kad ta sistema nepasiteisino. Galbūt ją reikėtų tik tobulinti, bet ne grąžinant atgal. Jeigu yra laisva rinka, tai mes turime tais dėsniais gyventi ir vadovautis.
   K.JASKELEVIČIUS: O Privačių miškų asociacija kreipėsi į Vyriausybę, į Aplinkos ministeriją ir paprašė 20 mln. litų, jie nori kurti privačių miškų tarnybą, nes asociacija, savivaldos organizacija negali užtikrinti priežiūros. Tai kam tada duoti, jei yra urėdijos?
   R.PRŪSAITIS: Yra sutarties formos ir urėdija gali prižiūrėti privatų mišką. Čia jokių problemų nėra.
   K.JASKELEVIČIUS: Bet jis turi mokėti.
   A.STRAZDAS: Įdomiausia, kad taip, jie kreipėsi į Vyriausybę, kad būtų sukurtos struktūros ir valstybei čia uždedama papildoma našta. Duokit pinigų, o mes turėsime šiltas vietas. Tai jeigu yra Privačių miškų asociacija, jie turėtų turėti savo biudžetą, savo lėšas, savanoriškumo principai galiotų ir niekas nedraudžia - kurkite tas struktūras dabar. Bet kurkite už savo pinigus. Jeigu bus savininkui aktualu ir naudinga, tos struktūros savaime susikurs, tačiau jos nesikuria, vadinasi, ta asociacija neatlieka savo funkcijų.

   R.VAIČIULYTĖ: Kaip jums atrodo, reikia gelbėti šalies miškus bei šalies miškų ūkį ir ką pasiūlytumėte daryti?
   R.PRŪSAITIS: Gelbėti tikrai nereikia, problema buvo tiktai ta, kad kaip kompensacija žmonėms yra paimta 12 tūkst. hektarų miesto žemės. Jeigu ją išspręstume, daugiau kaip 50 proc. miškų liktų valstybiniai, kiti - privatūs.
   G.MAČIULAITIS: Miškus reikia prižiūrėti, jų nereikia skaldyti ar išmėtyti. Reikia pažiūrėti, kaip yra dabar, ir dar padaryti kokias nors pataisas. Tai gal ir ne mano kompetencija, bet aš už tai, kad valstybinius miškus reikia išsaugoti. Ir jų turi būti daugiau. Žodžiu, reikia patobulinti struktūrą ir palikti valstybinius miškus. Gink Dieve, neišdalykime jų, neišparceliuokime.
   K.JASKELEVIČIUS: Manyčiau, kad jei mes tas problemas, apie kurias šnekame, daugiau keltume į viešumą, tada savaime būtų aišku, kieno interesai, kokios jėgos veikia, kas tas reformas inicijuoja ir taip apsaugotume miškus. Išlaikytume vientisą sistemą.
   R.SADAUSKAS: Miško gelbėti nereikia - jis turi tokią gerą savybę ataugti. Jis mus gelbėja. Bet va kad nuo tų kvailų pasiūlymų mišką reikia apsaugoti. Man atrodo, kad taip pat reikia suprasti, kad yra vienas Lietuvos miškas ir miškas yra ne vien mediena. Tai didelis, visapusiškas ir materialinis, ir dvasinis turtas. O miškininkystė pas mus sugriauta - pradedant mokslu ir baigiant praktiniu vadovavimu.
   A.STRAZDAS: Miškus pirmiausia reikėtų gelbėti nuo kvailų sprendimų, o toliau reikia žiūrėti interesų. Interesai yra, bet juos reikia matyti ir įvardyti. Miškus dabar valdo ir tvarko protingi žmonės, bet reikia kalbėti apie interesus.