Gintaras Aleknonis: „Miestas nutraukia ryšį su mišku“

2009 m. 10 mėn., www.bmm.lt
Indrė Makauskaitė

   Teatrologas, žurnalistas ir humanitarinių mokslų daktaras apgailestauja, kad menkai pažįsta medį ir mišką

Iš pasakų

   „Deja, neturiu, – į klausimą, ar turi ypatingą medį, atsako Gintaras Aleknonis. – Augau mieste, tad medis man labiau susijęs su pasakomis, kad ir su ta pačia visiems žinoma „Egle žalčių karaliene“. Medžiai man kaip Eglės vaikai: Ąžuolas, Uosis, Beržas ir Drebulė. Tad tik labai bendrai galiu įvardyti šių medžių ypatybes.

   Gaila, kad nemoku kalbėtis su medžiais. Žaviuosi tais žmonėmis, kad ir savo tėvu, kurie, nuėję į mišką, gali įvardyti pušų ar eglių rūšis, apie kiekvieną medį pasakyti daugybę įdomiausių smulkmenų. Mano medžių supratimas nenatūralus, jis atėjo per pasakas, o ne iš vaikystėje pamėgtų medžių ar miškų. Nepažįstu miško, nesijaučiu ten savas. Mišką kartais galėčiau palyginti su muzika. Galima klausytis gražios dainos, tarkim, italų kalba, tačiau jei nemoki šios kalbos, dainą girdėsi visai kitaip. Taip ir aš vaikščioju po mišką jo nepažindamas, nesuprasdamas. Jei jį suprasčiau, man jis skambėtų visiškai kitaip.

Jau nebe prieglobstis

   Medis man – abstraktus dalykas, o norėtųsi jį sukonkretinti, išskirti, norėtųsi pasakyti jo rūšį ar kalbėtis su juo. Bet aš nemoku, man labai gaila ir gėda dėl to. Juk ir mano tėvas, ir senelis augo gyveno šalia girios, pažino mišką ir medžius. O aš šį ryšį jau esu praradęs. Negaliu individualizuoti medžio. Tačiau kas vakarą einu pasivaikščioti į netoliese esantį Antakalnio pušyną. Nors man tikras miškas – tai toks, kokių dabar jau reta, sunkiai praeinamas, kaip girios senovėje. O į miškelį šalia keliauju vien todėl, kad jis apsaugo. Apsaugo nuo triukšmo, nuo aplinkos.

   Štai ir dabar sėdžiu Mykolo Romerio universitete, penktame aukšte. Pro langą matau eglę, pušį ir beržą. tai chrestomatiniai medžiai, tad galiu juos atskirti, bet negaliu pasakyti nieko daugiau. Na, galiu pridurti, kad pušis už lango nėra kalninė. Bet pasakyti, kad šis medis yra pušis, maža. Tai miesto žmogaus bejėgiškumo jausmas, asfalto sugadintas žmogus...

   Be to, manau, kad derėtų skirti du dalykus – mišką ir medį. Einant mišku pamatyti, išskirti medį, pavyzdžiui, įvardyti, kad štai ši pušis miške visų gražiausia, svarbiausia, manau, yra menas. Deja, aš to nesugebu.

   Kalbant apskritai, lietuvio būdui medis visada buvo svarbus. Tačiau dabar susidaro tam tikras paradoksas. Miškas labai ilgai buvo saugiausia vieta. Ištikus nelaimei, pavyzdžiui, viduramžiais užpuolus priešui, žmonės bėgdavo slėptis į miškus. Lygiai taip pat ir pokario Lietuvoje miškas buvo ta vieta, kurioje galima pasislėpti, kur žmogus galėjo jaustis saugus. Šiais laikais miesto vaikams miškas jau nebe prieglobstis, jis tampa netgi pavojinga vieta. Vien todėl, kad mes jo nepažįstame.“