Raseinių miškų urėdą Antaną Kilčauską apie valstybinius miškus, jų tvarkymą bei naudojimą, o taip pat apie šiandien miškininkams opius klausimus kalbino Raseinių krašto laikraščio „Naujas rytas“ žurnalistas Stasys Rožka

 „Naujas rytas“ Raseinių krašto laikraštis, 2009 m., lapkričio 18 d., nr. 89 (8542)

Kalbėjosi žurnalistas
Stasys ROŽKA.

   Antanas KILČAUSKAS - žmogus, visą sąmoningą gyvenimą ir profesinę karjerą susiejęs su Lietuvos giriomis, yra naujo tipo Nepriklausomos Lietuvos urėdijos vadovas. Algirdo Bruko ir Romualdo Mankaus knygoje „Giriose prie Dubysos" dabartinis Raseinių miškų vadovas yra sakęs: „Besisukant kasdieninių darbų, skirtų mūsų krašto girių tvarkymui, naudojimui ir tausojimui, rate ir kartu jaučiant atsakomybę už jų ateitį, reikia kartais stabtelėti ir žvilgtelėti į nueitą kelią, kad ramiai įvertintume nuveiktus darbus, suvoktume jų ryšį su miškų būkle, pasidžiaugtume pasiekimais ir pasimokytume iš klaidų..." A. Kilčauskas sutiko atsakyti į „Naujo ryto" klausimus. Kalbėti apie miškus reikia, nes laikmetis sudėtingas, o virš Lietuvos girių stebime plėšrių juodvarnių skrydį.

   Sakykite, kurie metai miškininkams buvo sėkmingi, kūrybingi, plėtė Lietuvos girių plotus, o kurie - sunkūs, skausmingi, siūbuojant nesibaigiančios valstybinių miškų valdymo reformos sūpuoklėse?

   - Sėkmingi buvo 2007 m. Tuo metu itin buvo paklausi apvalioji mediena, o kainos buvo ypatingai
didelės. Tais pačiais metais baigėme įrengti Žaiginio medelyną, kuris mums kainavo 1,5 mln. Lt. Apie jį „Naujame ryte" jau rašyta. Na, o kalbos apie valstybinių miškų valdymo reformą netyla jau antras dešimtmetis. Labai nedaug trūko, kad nuo kalbų būtų pereita prie veiksmų ir būtent tais, 2007 metais.

   Valstybinės reikšmės miškai, tarp jų ir Raseinių miškų urėdija, užima 1112,3 tūkst. ha, juos administruoja 42 miškų urėdijos, kuriose yra 363 girininkijos. Kam nepatiko tokia sistema, kodėl buvo užsimota ją griauti, sumažinti urėdijų skaičių iki devynių? Juk dirbate rentabiliai, sistemingai mokate mokesčius į valstybes biudžetą?

   - Tokia sistema nepatiko ir nepatinka stambiesiems medienos perdirbėjams, kurie norėtų perimti valstybinius miškus ar bent pirkti medieną jiems tinkama kaina.

   Įdomu, kad tarp strateginės miškų reformos (arba dabartinės sistemos suardymo) planų kūrimo autorių yra ir Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius prof. Romualdas Deltuvas ir kitų su valstybiniais miškais susijusių institucijų tarnautojai. Kas juos inspiruoja, skatina taip elgtis?

   - Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė, kurios vadovu
buvo paskirtas LŽŪU rektorius, prof. Romualdas Deltuvas. Jis lankėsi daugelyje Europos šalių, susipažino su jose veikiančia valstybinių miškų valdymo sistema. Tačiau kiekvienoje valstybėje yra skirtinga miškų specifika, skirtingos istorinės tradicijos ir t.t. Manau, kad darbo grupei ir jos vadovui galėjo būti patarta, kaip surikiuoti prioritetus. Išvadoje buvo pasiūlyti keturi variantai, tarp jų vienas - nieko nedaryti, tačiau išvadoje buvo konstatuota, kas Lietuvai tinkamas būtų 9 įmonių variantas.

   - Kai kurių šalies urėdijų vadovai internetu ir spaudoje yra išsakę mintį, kad prieš urėdijas nuolat vykdoma šmeižikiška kampanija. Kas ir kodėl, Jūsų nuomone, užsiima tokia veikla?

   - Kam tokia sistema nepatinka, tie ir vykdo šmeižikišką kampaniją. Avangarde, aišku, yra UAB „Vakarų medienos grupė". O kodėl, tai aš jau minėjau atsakydamas į antrąjį „Naujo ryto" klausimą.

   - Kalbama apie Lenkijos miškų valdymo ypatumus. Koks tas lenkiškas miškų tvarkymo modelis, ir kaip tokia praktika pasinaudota Lietuvoje?

   - Lenkijoje valstybinių miškų valdymo modelis panašus į dabartinį lietuvišką tik yra dar viena grandis, esanti tarp Generalinės miškų direkcijos ir urėdijų - tai regioninės miškų direkcijos. Apvaliosios medienos pardavimai, prekių paslaugų ir darbų pirkimai plačiau centralizuoti, ir juos vykdo regioninės miškų direkcijos, kurių yra 17 (tai atitinka Lenkijos teritorinių administracinių vienetų, t.y. vaivadijų skaičių - aut. pastaba). Tarp kitko Lenkijoje valstybiniai miškai užima per 7 mln. ha plotą, arba 82 proc. nuo visų miškų (Lietuvoje truputį per 50 proc).

   - Jeigu galėtumėte komentuoti, tai norėčiau klausti, kodėl ankstesnės kadencijos Seimas ir Vyriausybė miškų priežiūrą norėjo atiduoti Žemės ūkio ministerijai ir kodėl tokie ketinimai žlugo?

   - Norėjo pasiimti, o ne atiduoti. Iniciatorius buvo pati Žemės ūkio ministerija. Oficiali versija ta, kad miškų įveisimas žemės ūkiui netinkamose žemės yra finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o ši parama teikiama per Žemės ūkio ministeriją. Tačiau buvo ir tebėra norų už miestuose negrąžintą žemę kompensuoti valstybiniu mišku. Tokių miškų tuomet vargu ar apskritai beliktų.

   - Kaip vertinate idėją kurti išlyginamąjį miškų urėdijų pajamų fondą?

   - Iš tikrųjų atskirų urėdijų ekonominis potencialas yra labai nevienodas. Tai priklauso nuo kirtimo fondo (vertinat jį ir pagal kokybę, ir pagal kiekybę), nuo miško atkūrimo bei medienos ruošos sąlygų, geografinės padėties (ar toli nuo stambiųjų medienos perdirbimo įmonių, uosto, ar arti), miškų degamumo ir t.t. Tačiau atsakyti, ar pavyktų sukurti tobulą, visa ką aprėpiančią išlyginamojo fondo metodiką šiandien dar yra keblu, problemiška, gal ir per anksti.

   - Valstybės valdymo tobulinimo komisija (Saulėlydžio komisija) renka duomenis ir pasiūlymus ne tik dėl miškų ūkio valdymo, bet ir dėl saugomų teritorijų sistemos optimizavimo. Ar manote, kad dabartinę sistemą reikėtų naikinti, griauti, kam ir kodėl tai būtų naudinga?

   - Saugomos teritorijos kai kam sukelia nepatogumų: negalima vykdyti statybų kur nori ir kaip nori. Remontuojant statinius, trobesius, dažnai reikia paisyti konkrečiai teritorijai tvarkyti taikomų reglamentuotų normų, taisyklių. Miškuose, kurie yra saugomose teritorijose, ribojama ir ūkinė veikla. Tokių miškų Raseinių miškų urėdijoje yra 21 proc. arba 4100 ha. Manyčiau, kad saugomos teritorijos - reikalingos ir jos turi išlikti. Galbūt, kaip kad pasigirsta balsų, reikėtų visą sistemą optimizuoti, o kai kurias reikalavimų normas ir taisykles liberalizuoti. To pageidauja saugomose teritorijose gyvenantys piliečiai, matyt, kad tokia linkme šie reikalai mūsų valstybėje ir rutuliosis.

   - Saulėtekio komisija (vadovaudamasi Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189) planavo atlikti miškų urėdijų veiklos analizę: jei tai buvo atlikta - kaip įvertinta Raseinių miškų urėdija?

   - Atskirai miškų urėdijų nevertino. Vertinimas buvo atliekamas žinybos, t.y. ministerijos lygyje, ir, kiek man žinoma, rekomendacijos dėl pačios struktūros bei darbuotojų skaičiaus yra pateiktos ir pagal reglamentuotus kalendorinius grafikus jos jau yra realizuojamos. O mums reikia sukti galvą kaip išgyventi. Iš biudžeto negauname nieko, tad šiais metais ir 4 dienas per savaitę dirbome, ir atlyginimus 35-40 proc. karpėme. O urėdijoje dirbančių žmonių skaičių mažiname tik tada, kai jie išleidžiami į pensiją.

   - Didieji medienos perdirbėjai, pripratę medieną gauti skolon, iki 2002 metų prasiskolino Lietuvos miškų urėdijoms daugiau kaip 50 mln. litų. Ar tokie procesai nepalietė Raseinių miškų urėdijos?

   - Per keturiolika metų, dirbant miškų urėdu, teko patirti visko. Praradimų esame patyrę. Ypač pavojinga buvo 1995-1998 metais, kai kiekvienoje fermoje buvo įsikūrusios lentpjūvės (tuomet džiūvo dideli plotai eglynų). Kai dabar prisimeni kai kuriuos atvejus, tai iš tikrųjų buvo ir tokių verslininkų, kurie „iš kalno" planavo apvogti tiekėjus, neatsiskaityti su darbuotojais, valstybe ir dingti. Dabar tai vadinama bankrotais. Dažnu atveju - tai įteisinta vagystė. To paties žmogaus ar giminaičio vardu įkuriamas kitas UAB-as ir analogiška veikla vėl tęsiama. Visais atvejais kreipiamės į teismą, visados teismus laimime (nutartys ir teismo sprendimai yra mūsų naudai). Tik mes, žaliavų tiekėjai, tarp kreditorių esame pačioje paskutinėje eilėje. Pirmiausia atsiima valstybė, bankai. Jei lieka - atsiskaitoma su darbuotojais ir tik po to ateina eilė atsiskaityti su tiekėjais, bet paprastai bankrutuojančios firmos kasa jau seniai būna ištuština.

   - Jau kalbėjome, kad dėl valstybinių miškų privatizavimo tikslų įsiliepsnojo konfliktas tarp urėdijų ir stambiųjų medienos perdirbėjų: ar šiandien jis jau priblėsęs?

   - Konfliktas, gal tiksliau žodžių mūšis, tai priblėsta, tai vėl įsiliepsnoja. Šiuo metu gal ir priblėsęs, galbūt ruošiamasi naujai atakai. Taikomos įvairios kovos formos, bandoma išprovokuoti nesutarimų, konfliktų. Net tarp pačių miškininkų.

   - 2009-05-22 LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas priėmė sprendimą dėl valstybinės reikšmės miškų reformos, kuriame siūloma nedaryti radikalių pertvarkymų ir nekeisti miškų urėdijų teisinio statuso. Ar manote, kad dabar kalbos apie valstybinių miškų draskymą jau turėtų pasibaigti?

   - Kalbos apie visokias pseudoreformas, jei tik politinė Lietuvos valstybės būklė bus stabili, manyčiau, turėtų liautis. Tokia veikla iškart taptų aktyvesnė, jei tik keistųsi Vyriausybė, ministerijų vadovai.

   - Dėkoju už atsakymus.